Ceklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kuršių žemės

Cẽklis (lot. Ceclis, Keklys) – kuršių žemė (terra) dabartinės Žemaitijos šiaurės vakaruose tarp Ventos upės ir Baltijos jūros. Ceklis buvo didžiausia žemė pietiniame Kurše – jos plotas siekė apie 2500 km².[1]

Kuršių archeologinių paminklų Ceklyje randama VIII/IX-XII a.[2] Stambiausi centrai XII a. buvo Imbarė ir Gandinga, Apuolės vaidmuo buvo sumažėjęs.[3]

Ceklio vardas pirmą kartą paminėtas 1252 m. Livonijos magistro sutartyje su Kuršo vyskupu dėl Klaipėdos pilies statymo, kartu su kitomis trimis pietų Kuršo žemėmis – Mėguva, Pilsotu ir Duvzare. 1253 m. balandžio 4 d. Kuldygoje Kuršo vyskupas Henrikas ir Livonijos ordino atstovai patvirtino Kuršo dalybų rezultatus. Buvo sudaryti du dalybų aktai, kurių antrasis skirtas Pietų Kuršo žemėms, kuriose ordino administracija dar nebuvo įsikūrusi – Mėguvai, Pilsotui, Duvzarei, Cekliui ir „Žemei tarp Skrundos ir Žiemgalos“.

Kuršo kontrolę Ordinas prarado 1260 m. po Durbės mūšio. Vėl pajungti Kuršą pavyko po 7 metų kovos - 1267 m., tačiau Ceklio užimti Ordinui nebepavyko.[4]

Ribos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Kuršo dalybų aktų, kur gausiai minimi vietovardžiai, gana tiksliai atsekamos ir sričių ribos. Dalis tuomet paminėtų pavadinimų nėra sutapatinti su dabartinėmis vietovėmis. Ceklio žemėje minimos šios dabartinės vietovės: Alsėdžiai, Apuolė, Babrungėnai, Biržinėnai, Duobėnai, Dusai, Imbarė, Gandinga, Gardė (dab. Žemaičių Kalvarija), Gelindėnai, Gėsalai, Griežė, Grūstė, Kartena, Lekemė, Liepžemis (dab. Lieplaukė), Luoba, Medingėnai, Mosėdis, Nevarėnai, Notėnai, Rietavas, Skuodas, Viešvėnai. Pagal vietovardžius nustatytas ribas galima tikslinti remiantis archeologiniais šaltiniais.

Šiaurėje Ceklis ribojosi su Duvzare ir Bandava, o pati riba, ypač tarp Skuodo ir Griežės daugmaž sutapo su dabartine Lietuvos-Latvijos siena. Ar trikampis tarp Vadaksties ir Ventos upių buvo dar Ceklio ar Skrundos-Žiemgalos dalis nėra aišku. Toliau nuo Ventos aukštupio Ceklio riba eina pietvakarių kryptimi pro Luokę ir Rietavą iki Veiviržo upės maždaug dabartinių Veiviržėnų apylinkėse. Pietryčiuose nuo kuršių gyveno žemaičiai. Linija Kretinga-Įpiltis sudarė vakarinę Ceklio ribą, skyrusią šią žemę nuo Pilsoto ir Mėguvos. Pietinė Ceklio riba ėjo Minijos upe iki jos intako Skinijos. Anot V. Žulkaus, labiausiai į pietus nutolusi Ceklio vieta buvo Dovilų piliakalnis prie Minijos.

Kadangi visos keturios sritys dalybų aktuose vadinamos „dar nedirbamomis“ (terrae iam incultae) ir gretinamos su „gyvenamomis“ (terrae inhabitatae) šiaurinėmis sritimis, tai matyt jų gyventojų skaičius XIII a. buvo nedidelis. Tai patvirtintų ir tai, kad derybų metu šios žemės figūruoja jau kaip nukariautos, nors jokių žygių prieš jas šaltiniuose nėra.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • V. Žulkus. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, 2004.
  • Ceklis 1253 metais: istorinė – archeologinė analizė / Tomas Baranauskas, Gintautas Zabiela, Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos, sudarė Antanas Ivinskis, [Vilnius:] Aidai, 2004, p. 9–55, summary: p. 190–191.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Zabiela Ikivalstybinis ir baltų genčių sąjungų laikotarpis. Lietuvos istorija II tomas (red. Gintautas Zabiela). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. P.427
  2. Vytautas Kazakevičius Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpis. Lietuvos istorija II tomas (red. Gintautas Zabiela). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. P.368
  3. Gintautas Zabiela Ikivalstybinis ir baltų genčių sąjungų laikotarpis. Lietuvos istorija II tomas (red. Gintautas Zabiela). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. P.428
  4. Z.Ivinskis Lietuvos istorija. Vilnius: Mokslas, 1991. P.187.