Skalva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Skalva – skalvių genties žemė, į kurią įėjo Nemuno žemupys nuo Smalininkų ir Minijos žemupis nuo Priekulės apylinkių, ankstesnės Šilutės, Pagėgių, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskritys bei Pilkalnio apskrities šiaurinė dalis. Centras – Ragainė. Skalvai dažnai priskiriama Lamata arba Lamotė, kurios ribos beveik sutampa su Šilutės rajono savivaldybės riba, bet dar priskiriama Priekulės, Agluonėnų, Veiviržėnų, Judrėnų apylinkės.

Skalvos religiniu centru laikomas Rambynas.

Nuo XIII a. 5 dešimtmečio Skalvą pradėjo puldinėti kryžiuočiai. 1259 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Mindaugas Skalvą dovanojo kryžiuočiams. 12741278 m., po didžiojo prūsų sukilimo, vokiečių riteriai šią žemę užkariavo. Nuo 1289 m. priklausė Ragainės komtūrijai, o nuo XVI a. beveik visa Skalva tapo Mažosios Lietuvos dalimi.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Skalva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 19 psl.