Etnogenezė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Etnogenezė (iš gr. ἔθνος 'gentis', 'tauta', γένεσις 'kilmė') – tautinės bendrijos (etnoso) susidarymas iš didesnės grupės arba atskirų tautinių grupių virtimas viena.

Istoriniai tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Etnografijoje išskiriamas vienas istorinis etnogenezės tipas:

  • Pirmykštės bendruomeninės ir ikikapitalistinės santvarkos laikotarpiu vykusi etnogenezė, dėl kurios ankstyvajame feodalizmo etape susidarė atskiros tautos.[reikalingas šaltinis]

Etnogenezės veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Etnogenezei, kaip atskirų tautų susidarymui, būdinga senųjų vietinių gyventojų ir atvykėlių (migrantų) susiliejimas. Tautos susilieja, vienijasi kurdamos bendrą valstybę arba turėdamos bendrą religiją, o tokį vienijimąsi dažnai skatina būtinybė derinti veiksmus, siekiant atremti išorinius iššūkius (amerikiečiai[1], vokiečiai[2], šveicarai[3]). Kartais tautinės grupės susilieja į vieną tautą, nes senieji vietiniai gyventojai (autochtonai) ir atvykėliai yra giminingi, artimi (lietuviai, latviai[4]). Dažnai esminis etnogenezės elementas – tai įsibrovėliai, kurie vietiniams gyventojams primeta savo tautovardį (rodantį etninę savimonę), bet pamiršta savo kalbą (bulgarai[5], uzbekai[6], prancūzai[7]) arba primeta tiek tautovardį, tiek ir kalbą (vengrai[8], turkai[9], arabai[10]). Vis dėlto neretai pasitaiko taip, kad atvykėliai patys nutautėja, susilieja su vietiniais gyventojais (vestgotai Ispanijoje).[11]

Be kalbos ir tautovardžio, svarbus vaidmuo tautybei susidaryti yra tėvynė, t. y. geografinė aplinka, lemianti ūkinės veiklos ir buities ypatybes, taip pat šių ypatybių formuojami materialinės ir dvasinės kultūros bruožai. Pavyzdžiui, nuo „girinių” europiečių anglų atsiskyrė „preriniai” amerikiečiai, perėmę kitų tautų (airių) tradicijas.[12][13] Azerbaidžaniečiai yra mišrios etninės kilmės, jie susidarė iš senųjų vietinių Rytų Užkaukazės ir, tikėtina, iš Šiaurės Persijoje įsikūrusių Medijos gyventojų, vėliau jie buvo supersinti, o XI–XIII a. sutiurkėjo[14].

Etnogenezė yra sudėtingas vyksmas ir nė vienas iš jos veiksnių pats savaime nėra pakankamas. Tad žydams kalba nėra lemiamas vienijimosi veiksnys (jie įvairiais laikais vartojo hebrajų, aramėjų ir jidiš kalbas), baltarusiams, ukrainiečiams ir estams – nebūtinai tautovardis (jie galėjo vadintis litvinais,[15] rusinais[16], arba maarahvas[17]), o bendra tėvynė ne visada formuoja vienintelę tautą (pavyzdžiui, Kaukaze tūkstančius metų gyvuoja šimtai tautų).

Kaip mokslo objektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aiškinantis tam tikros tautos etnogenezę, pasitelkiami tarpdalykinių mokslų duomenys – etnografijos, antropologijos, archeologijos, lyginamosios kalbotyros (pavyzdžiui, nagrinėjant indišką čigonų kultūros ir tautos kilmę).[18]

Teorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

L. Gumiliovas darbe „Etnogenezė ir Žemės biosfera” iškėlė originalią etnogenezės pasionarumo (vidinio postūmio keisti, aukoti ir aukotis) teoriją, kurioje etnogeneze vadinama visa etninės istorijos trukmė. Ši teorija siūlo tautos susidarymą aiškinti kaip pasionarųjį postūmį ir baigtį jos gyvavimo ciklo, kuris išeina pakilimo, perkaitimo, nuosmukio, inercijos, užgesimo ir homeostazės stadijas, o pastaroji gali trukti labai ilgai. Visa tautos „gyvenimo”, nenutrūkstamos asimiliacijos, sunykimo ir naujo pasionariojo postūmio trukmė, anot L. Gumiliovo, sudaro 1200–1500 metų.[19]

A. Šnirelmanas pabrėžia, kad etnogenezės pasionarumo teorija neatsižvelgia į tautinio tapatumo (etniškumo) galimybę būti lanksčiam, priklausyti nuo aplinkybių, turėti simbolinę reikšmę. Jis visiškai nebūtinai susijęs su kalba. Kartais tautinis tapatumas remiasi religija (krešenai arba krikštyti totoriai), ūkine sistema (koriakai elnininkai yra čiaučenai, o sėslieji koriakai – nemelanai), rase (afroamerikiečiai), istorine tradicija (škotai). Žmonės gali keisti savo priklausymą tautai, kaip tai vyko XIX a. Balkanuose, kai žmogus, vertimąsi žemės ūkiu pakeitęs prekyba, iš bulgaro tapdavo graiku, o kalbos veiksnys tam nekliudydavo arba žmonės gerai šnekėdavo abiem kalbom.[20]

A. Toinbis (Toynbee) siūlė tautų susidarymo (etnogenezės) teoriją, kur jų raida buvo aiškinama išorinio pasaulio (taip pat ir kitų tautų) „iššūkių” ir gebėjimo duoti veiksmingus „atsakus” į šiuos „iššūkius” kaita. Tokia teorija buvo daugybę kartų kritikuota.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Amerikos Nepriklausomybės karo priežastys; Britanija dabartinėms JAV taikė politinius ir ekonominius suvaržymus; tikrinta 2016-11-26
  2. Vokietijos suvienijimas; 1806 m. Napoleonas sugriovė silpną Šventotąja vokiečių tautos Romos imperiją. Atsirado poreikis vokiečių žemes vienyti; tikrinta 2016-11-26
  3. Žr. Šveicarijos istorija. Vienos iš susivienijimo priežasčių – atremti užsienio išpuolius (pvz., Habsburgų), vėliau – savo krašte apginti protestantizmą ir kt.
  4. Baltu tautas izzinot; tikrinta 2016-11-26
  5. Žr. Bolgarai
  6. Ermatovas M., Uzbekų tautos etnogenezė ir susidarymas. Taškentas: Uzbekistanas, 1968 (rusų k.); Uzbekijos istorikas M. Ermatovas teigė, kad tautovardis „uzbekai” yra kilęs iš XI a. išnykusios tiurkų genties pavadinimo uzai (og-uzai, t. y. ogūzai)
  7. Trumpa Prancūzijos istorija: „Vėliau į Galiją veržėsi gretimos germanų gentys, bet galiausiai ją VI a. užkariavo frankai, atėję iš šiaurės. Dabartinės Prancūzijos teritorija tapo Frankų valstybės centru, taigi frankai davė vardą tautai ir šaliai.”; tikrinta 2016-11-26
  8. Hungarian Genetics: Abstracts and Summaries; Apie IX a. į dabartines Vengrijos teritorijas atsikėlę madjarai (vengrai) čia rado slavų (slovakų) ir rumunų gentis. Jas asimiliavo; tikrinta 2016-11-26
  9. Turkų etnogenezė (rusų k.); Iš Vidurinės Azijos kilę turkmėnai dabartinėje Turkijos teritorijoje į vieną tautą sulydė dalį slavų, kurdų, albanų, armėnų, persų, arabų ir kai kurias jiems giminingas tiurkų gentis; tikrinta 2016-11-26
  10. Žr. Arabizacija
  11. Germanai
  12. Nature and the American Identity
  13. A Parade of Irish Traditions
  14. Encyclopedia Britannica: Azerbaijani People
  15. Litviniškumas ir Baltoji Rusia; „Baltarusių litvinizmo ideologai siūlo laikyti litvinais etninius baltarusius, nors Didžiojoje Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystėje (LDK) sąvoka „litvinas“ reiškė ne tautybę, o pilietybę.”; tikrinta 2016-11-24
  16. Visos Rusios valdovas ir rusinų klausimas; tikrinta 2016-11-26
  17. Estai; „Maždaug iki XIX amžiaus vidurio, estai save vadino Maarahvas tautovardžiu, kas reikštų – žemės žmonės.”; tikrinta 2016-11-26
  18. Смирнова-Сеславинская М. В. Актуальные проблемы исследования ранней истории цыган (протоцыган) в общем индолого-ромологическом поле (источники, методология)
  19. „Metai”: Lev Gumiliov. Pasionarumas etnogenezėje (2); tikrinta 2016-11-26
  20. Шнирельман В. А. Новый расизм в России // Ежедневный журнал. — 2005. — 21 октября.