Talava

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Talavos su pavaldžiomis žemėmis apytikslė padėtis

Talava (latv. Tālava, latg. Tuolova) – senovės baltų (latgalių) žemė dabartinės Latvijos šiaurėje (šiaurės Vidžemėje ir Latgaloje). Ribojosi su latgalių žeme Jersika pietuose, lyvių Metsepole ir Idumėja vakaruose, estų Sakala ir Ugaunija šiaurėje, bei Naugardo žeme rytuose.

Šaltiniuose Talava (kaip Tholowa) minima nuo 1207 m. Henriko Latvio kronikos. Tiesa, viena iš Talavos žemių, Atzelė, jau 1111 m. minima rusų kronikose.

Kai 11791180 m. Naugardo kunigaikštis Mstislavas Rostislavičius rengė žygį prieš čudus, Atzele (Očela) buvo priversta mokėti duoklę Naugardui. Jos kunigaikštis Talivaldis buvo pakrikštytas stačiatikiu. 1208 m. Talivaldis sudarė sąjungą su Rūsiniu (iš Sateklės) bei Varidotu (iš Autinės) ir su Kalavijuočių ordino pagalba sukilo prieš Naugardą. Talaviečiai padėjo Kalavijuočiams kovoje su estais iki 1212 m., kai sudaryta Turaidos taika.

1214 m. Talivaldžio sūnūs Ramekas ir Varibulis atidavė šiaurines Talavos žemes Rygos vyskupui Albertui, o broliai iš stačiatikybės atsivertė į katalikybę ir tapo vyskupo vasalais. Vėliau atsinaujino talaviečių ir estų kovos, ir 1215 m. estų antpuolio metu Trikatoje buvo nužudytas Talivaldis. 1216 m. į Talavą įžengė naugardiečių kariauna iš Pskovo.

1224 m. užėmus Tartu ir apkrikštijus ugaunius, Kalavijuočių ordinas ir Rygos vyskupas Talavą pasidalino. Žemė tapo Livonijos konfederacijos dalimi.