Medininkų žemė
| Žemaičių genties žemė: Medininkai / Medenike | |
|---|---|
| |
| Šalis | Lietuva (Šiauliai) |
| Tautos | žemaičiai |
| Miestai | Medvėgalis, Medininkai |
| |
Medininkų žemė (lot. terra Medenike, žemaičių tarmė: Medėninku žemė) – žemaičių istorinė žemė.
Teritorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Medininkų žemė apėmė Žemaičių aukštumos šiaurės vakarinę dalį, kur prasideda Virvyčios, Ventos, Kražantės, Jūros, Minijos upės. Medininkų žemę sudarė Karklėnų, Laukuvos, Medininkų, Šiauduvos, Tverų valsčiai (dab. Plungės, Šilalės ir Telšių rajono savivaldybės), kurių gyventojai susivienijo kovai su Vokiečių ir Livonijos ordinų agresija. Svarbiausia pilis buvo Medvėgalis, centras – Medininkai.
Į vakarus nuo Medininkų buvo kuršių žemė Ceklis, į šiaurės rytus - Žiemgalių žemė Duobė, pietuose - Karšuva, rytuose Knituva.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Medininkų žemė minima XIV a. pradžioje Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje, XIV a. pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje, Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (vok. Lithauische Wegeberichte).
Medininkų žemė ordinų riterių buvo puolama 1314 m., 1316 m., 1320 m. (Medininkų mūšis), 1329 m. (Medvėgalio gynyba), 1355 m., 1370 m., 1381 m., 1389 m., 1399 m. Medininkų žemės atstovai 1390 m. dalyvavo žemaičiams sudarant sutartį su Vokiečių ordinu ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Medininkų žemės valstiečiai dalyvavo 1418 m. Žemaitijos valstiečių sukilime.
Kaip administracinis vienetas XV a. antroje pusėje žemė iširo. Medininkų žemės pavadinimas išnyko XVI a. [1]
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rimantas Jasas. Medininkai 1. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 569 psl.