Milogrado kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Geležies amžiaus kultūros:
Tamsi žalia spalva – Šiaurės grupė
Tamsi raudona spalva – Jastorfo kultūra
Geltona spalva – Harpštedto–Nynburgo kultūra
Oranžinė spalva – Keltų grupė
Šviesiai žalia – Pamario kultūra
Salotinė spalva – Namelio formos urnų kultūra
Violetinė spalva – Vakarų baltų pilkapių kultūra
Šviesiai raudona spalva – Rytų baltų miško juostos kultūra
Turkio spalva – Milogrado kultūra
Juoda spalva – Estijų grupė

Milogrado kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra, VII – III a. pr. m. e. gyvavusi Pietų ir Vidurio Baltarusijos ir Šiaurės Ukrainos teritorijoje. Pavadinta pagal 1951 m. tirtą piliakalnį prie Milogrado kaimo (Rečycos rajonas, Gomelio sritis, Baltarusija).

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Milogrado kultūros žmonių verslai – gyvulininkystė (galvijai, arkliai), žemdirbystė (kviečiai, miežiai, soros). Gyveno didelėse neįtvirtintose gyvenvietėse ir piliakalniuose. Piliakalniai dažniausiai įkurti pelkių apjuostų smėlėtų kalvų viršūnėse, apsaugoti pylimais ir grioviais. Vyrauja keturkampio plano, 4 x 4 m dydžio stulpinės, rečiau – rentinės konstrukcijos, truputį įleisti į žemę pastatai.

Milogrado kultūros gyventojai intesyviai vertėsi geležies gavyba ir kalvyste, gamino ginklus (strėlių antgaliai), darbo įrankius (peiliai, pjautuvai, ylos), iš bronzos – papuošalus (žiedai, auskarai, apyrankės, smeigtukai, kabučiai, spiralinės įvijos), iš molio – darbo įrankius (svareliai, pasvarai, verpstukai). Lipdė apvalių formų pūstašonius, daugiausia neornamentuotus indus profiliuotu pakraščiu ir plokščiu dugnu. Mirusiuosius laidojo degintus arba nedegintus. Įkapės negausios.

Milogrado kultūros gyventojus vieni tyrinėtojai priskiria prie Dniepro baltų, kiti – prie slavų. Manoma, III – II a. pr. m. e. Milogrado kultūrą pakeitė Zarubincų kultūra.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Egidijus Šatavičius. Milogrado kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 143 psl.