Djakovo kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Djakovo kultūra
IX a. pr. m. e. – V a.
Dab. valstybės: Rusija (Pavolgis)
Ist. regionas: Pavolgis
Amžius: Geležies amžius
Lingvistinė gr.: proto-ugrofinai
East europe 3-4cc.png

Djakovo kultūra arba piliakalnių kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra, nuo I-ojo tūkstantmečio iki m. e. antrosios pusės iki I-ojo tūkstantmečio m. e. pirmosios pusės paplitusi prie Volgos, Okos aukštupių ir Valdajaus aukštumoje. Pavadinta pagal 1864 m. D. Samokvasovo ir 18891890 m. V. Sizovo tyrinėtą piliakalnį prie Djakovo kaimo (Maskvos sritis).

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Djakovo kultūra pakeitė Fatjanovo kultūrą. Djakovo kultūros piliakalniai nedideli, išsidėstę upių pakrantėse, sunkiai prieinamose vietose, sutvirtinti grioviais ir pylimais. Žmonės gyveno stačiakampio, kartais apskrito plano pusiau žeminėse ir antžeminiuose pastatuose. Spėjama, kad vienas piliakalnis buvo patriarchalinės šeimos sodyba, keleto gretimų piliakalnių žmonės sudarė giminę. I-ojo tūkstantmečio pradžioje buvo ir neįtvirtintų, atvirų gyvenviečių.

Gyventojų pagrindiniai verslai buvo gyvulininkystė, kaplinė žemdirbystė, medžioklė ir žvejyba. Pirmaisiais amžiais paplito metalų apdirbimas: gaminti geležiniai pjautuvai, kirviai, strėlių antgaliai, žalvariniai papuošalai, tačiau dauguma darbo įrankių ir papuošalų dar daryta iš kaulo.

Djakovo kultūrai būdinga vadinamoji tekstilinė, arba tinklinė, keramika ir Djakovo tipo svareliai. Dalis tyrinėtojų laikė juos kulto reikmenimis, dabar manoma, kad tai vertikaliųjų audimo staklių pasvarai.

Djakovo kultūros kapų nerasta. Nuo III a.- IV a. išsiskyrė vakarinė Djakovo kultūros dalis su ryškia rytų baltų kultūros įtaka. Kai kurie tyrinėtojai (I. Rozenfeldtas) Djakovo kultūrą laiko mišria finougrų ir baltų kultūra su stiprėjančiais baltiškais elementais.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mykolas MichelbertasDjakovo kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 29 psl.