Chazarai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Didžiosios Stepės tauta:
Chazarai
Kilmė hunai?
Protėvynė nežinoma
Laikotarpis VII-IX a.
Hegemonija Ponto stepė
Religija judaizmas
Chazarų hegemonijos teritorija 820 m.
Pontas-orn.png
Ponto stepės istorija
Skitai
Sarmatai
Hunai, Vakarų tiurkai
Bolgarai, Sabirai, Alanai
Chazarų kaganatas (Chazarai)
Pečenegai
Kumanai (Kipčiakai)
Aukso orda
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai
Rusijos imperija (Novorosija)
TSRS (Kalmukų ATSR)
Rusijos Federacija (Kalmukija)

Chazarai (vardas siejamas su tiurkų kalbų žodžiu, reiškiančiu „keliauti“) – tiurkų klajoklių tauta, nuo IV a. antrosios pusės gyvenusi Vidurinėje Azijoje, stepėse tarp Volgos žemupio ir Kaukazo (manoma, atkeliavo iš Azijos paskui hunus, kalbėjo tiurkams bulgarams gimininga chazarų kalba).[1]

Nuo maždaug 560 m. juos valdė Tiurkų kaganatas. VII a. šiuolaikinės Europos pietryčiuose prie Kaspijos jūros ir Kaukazo jie įkūrė Chazarų kaganatą. Klestėjimo metais ši karalystė apėmė vakarų Kazachstaną, Krymą, rytinę dabartinės Ukrainos dalį ir pietų Rusiją. Sostinė buvo Itilis prie Volgos upės. Nuo VIII a. dauguma chazarų priėmė judaizmą, dalis tapo sėslūs. Kaganatui iširus XI–XII a. susiliejo su kitomis tiurkų tautomis (iš jų kilo karaimai, kumykai), jų palikuonys plačiai paplitę po pasaulį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Chazarai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

Vikiteka