Judaizmas

Dovydo žvaigždė

Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai viena seniausių ir vis dar praktikuojama monoteistinė religija, kitaip dar vadintina Toros religija, nes Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe). Tarp Toros priėmimo (tarp V–IV a. pr. m. e. ir II a. pr. m. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a.pb.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. skirtingų Toros interpretacijos mokyklų, kurių viena išsivystė iki atskiros religijos, krikščionybės. Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės įtakoje atsirado ir islamas. Jos dar vadinamos abraominėmis religijomis. Ši religija pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. m. e.). Judaizmą praktikuojantys vadinami žydais, ir ši religija, kaip ir kitos pasaulinės religijos, išplitusi įvairiose pasaulio šalyse. Skirtingai nei priimta manyti, žydų tautinė tapatybė susiformavo šios religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.

Judaizmas ir Švento Rašto kanonas

Judaizmo pradžia sietina su pranašišku monoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po jo VIII a. pr. m. e. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš 587 m. pr. m. e. sunaikintos Judo karalystės), kuris paskatino autorius, vadinamus „įkvėptais“, pasitelkus įvairios kilmės Senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius, rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus. Taip tarp V a. pr. m. e. iki I a. pr. m. e. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis, Tora, buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei. Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingos šių knygų recepcijos ir interpretacijų. Kaip ir ankstyvoji antikinė istoriografija (ir, greičiausiai jos įtakoje), Švento Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus įvykių, galinčius bendruomenei padėt geriau suvokti savo tapatybę ir aktualios situacijos priežastis, bet neturėjo modernios istorijos rašymo sampratos. Pateikiami aiškinimai prisilaiko teologinių vizijų, todėl šiandien istorikai Švento Rašto knygų nebelaiko patikima istoriografija modernia šio žodžio prasme. Rabiniškasis judaizmas, ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, formavosi šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą, tuo užkertant kelią aukojimo praktikoms, taip pat ir kunigijos funkcionavimui.

Judėjo gyvenimo ciklas

Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda Brit milah – apyvarpės apipjaustymu, taip jis tampa tikru Izraelio vaiku. Vėliau, sulaukęs 13 metų, praeina bar micva iniciacijos ritualą. Toliau ateina eilė Šidduch, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmę ir džiaugsmą. Moteris tampa Nidah prasidėjus menstruacijoms, tada lytiniai santykiai judėjui draudžiami, o žmonai apsišvarinus Mikvah – vėl leidžiami. Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat  – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagal Pidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintų. Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjai vaikai pratęsia tėvų tradicijas, taip jau virš 3500 metų.

Košerinė mityba

Košerinis maistas

Viena svarbiausių judėjų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebrajų כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, taip pat ir apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti majonezą, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveikuoju maistu, kurį vartodami judėjai galėtų išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą. Košeriniame maiste dažnai vartojamos daržovės, bei jame vengiama vienu metu maišyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.

Judaizmo šventės

Purim šventė

Tu Bishavat šventė Vilniaus žydų gimnazijoje 2006 m.

Roš ha-šana – Naujieji metai; Jom Kipuras – Teismo arba Atpirkimo diena; linksma šventė Simchat Tora (שִׂמְחַת תּוֹרָה) – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka – žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Purimas – linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti judėjus (Esteros knyga), kai visi linksminasi, dažnai dėvėdami kaukes, o vyrams per Purimą leidžiama prisigerti daug vyno.

Svarbiausia pavasario šventė – Pesachas, kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti.

Maldos namai

Pamaldos laikomos sinagogose, jose skaitomas ir aiškinamas Tanachas.

Judaizmo kryptys

Egzistavo ir egzistuoja daug judaizmų, savaip aiškinančių tradicijas ir Torą, bet, nepaisant to, išlaikiusių bendrąją nuostatą – Torą kaip viso dvasinio ir praktinio gyvenimo centrą. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:

• Rabinistinis judaizmas:
  • Haredi judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;
  • Hasidinis judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;
  • Konservatyvusis judaizmas;
  • Rekonstruotas judaizmas;
  • Progresyvusis judaizmas.
• Karaimų judaizmas – judaizmo judėjimas, nepripažįstantis Talmudo.

Vikiteka

Didžiosios religijos

Bahajų tikėjimas • Budizmas • Daoizmas • Džainizmas • Hinduizmas • Judaizmas • Islamas • Krikščionybė • Sikhizmas • Šintoizmas • Zoroastrizmas