Judaizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dovydo žvaigždė

Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai viena seniausių ir vis dar praktikuojama monoteistinė religija, kitaip dar vadintina Toros religija, nes Tora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe). Tarp Toros priėmimo (tarp V–IV a. pr. m. e. ir II a. pr. m. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a.pb.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. skirtingų Toros interpretacijos mokyklų, kurių viena išsivystė iki atskiros religijos, krikščionybės. Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės įtakoje atsirado ir islamas. Jos dar vadinamos abraominėmis religijomis. Ši religija pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. m. e.). Judaizmą praktikuojantys vadinami žydais arba judėjais, ir ši religija, kaip ir kitos pasaulinės religijos, išplitusi įvairiose pasaulio šalyse. Skirtingai nei priimta manyti, žydų tautinė tapatybė susiformavo šios religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.

Šventi Judaizmo raštai ir knygos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tanachas („Rašytinė“ Tora)
  • Talmudas („Žodinė“ Tora) (Čia detaliau nagrinėjamas ir paaiškinamas Tanachas)
  • Zohar („Vidinė“ Tora) (Čia aiškinama kabalistinė Tanacho reikšmė)
  • Midraš (Įvairūs rabinų darbai)
  • Siddur (Maldaknygė)
  • Targumas
  • ir t. t.

Žodis „Tora“ hebrajiškai reiškia „mokymas“

Žodžio Tora reikšmė ir vartojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pats žodis Tora reiškia mokymas. Šis žodis paprastai vartojomas Penkiaknygei pavadinti, tačiau neretai šiuo žodžiu yra vadinamas visas šventų judaizmo tekstų rinkinys.

Judaizmo tikėjimo principai[taisyti | redaguoti kodą]

Maimonidas Mišnos komentare suformulavo 13 tikėjimo principų, kurie laikomi judaizmo tikėjimo pagrindu.

  1. Dievo egzistavimas
  2. Dievo vienybė
  3. Dievo dvasingumas ir bekūniškumas
  4. Dievo amžinumas
  5. Tik Dievas turi būti garbinimo objektas
  6. Apreiškimas per Dievo pranašus
  7. Mozės pranašumas tarp pranašų
  8. Dievo įstatymas duotas ant Sinajaus kalno
  9. Toros, kaip Dievo Įstatymo, nekintamumas
  10. Dievas numato žmogaus veiksmus
  11. Atlyginimas už gėrį ir atpildas už blogį
  12. Judėjų Mesijo atėjimas
  13. Prisikėlimas iš mirusiųjų

Taisyklės ir Įstatymai[taisyti | redaguoti kodą]

Judaizmo teisė vadinama Halacha. Tikintys Judėjai privalo laikytis 613 Įsakymų, į kuriuos įeina ir 10 Dievo įsakymų, ir Septyni Nojaus įsakymai.

Liturgija[taisyti | redaguoti kodą]

Malda[taisyti | redaguoti kodą]

Judaizme yra labai daug įvairių maldų ir palaiminimų. Religingi judėjai meldžiasi tris kartus per dieną. Čia pačios svarbiausios maldos:

Maldos Tvarka[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairias judaizmo kryptis išpažįstantys judėjai meldžiasi vis kitaip, pavyzdžiui tikintysis gali mestis pagal aškenazių arba pagal sefardų maldaknygę, arba net pagal "Edut HaMizrach" maldaknygę. Taip pat Konservatyviosios ar progresyviosios krypties judėjai meldžiasi irgi pagal skirtingas maldaknyges. Rytinė malda vadinama Šacharit, po pietų - Mincha, o vakarinė - Maariv.

Judėjo gyvenimo ciklas[taisyti | redaguoti kodą]

Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda:

  • Brit milah – apyvarpės apipjaustymas (Tik berniukams) atliekamas aštuntą dieną po gimimo. Ši tradicija kilusi iš Biblijos ištraukos apie Abraomą – kaip Dievas liepė jam ir jo palikuonims atlikti apipjaustymą, kaip ženklą, kad tarp Dievo ir Žydų tautos yra sudaryta sandora. Šitaip kūdikis tampa tikru Izraelio vaiku.

Kartu su Brit Milah būna ir panardinimas į ritualinę vonelę su vandeniu – Mikvah.

  • bar micva – iniciacijos ritualas. Sulaukęs 13 metų, vaikas pirmą kartą Sinagogoje skaito iš Toros ritinio ir tampa vyru. Liberaliuose Judaizmo judėjimuose dar yra ir „bat micva“ – toks pat skaitymo ritualas taikomas ir mergaitėms.
  • Šidduch – vėdybos, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmę ir džiaugsmą. Moteris tampa Nidah prasidėjus menstruacijoms, tada lytiniai santykiai judėjui draudžiami, o žmonai apsišvarinus Mikvah – vėl leidžiami.
  • Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat  – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagal Pidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintų.
  • Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjai vaikai pratęsia tėvų tradicijas, taip jau virš 3500 metų.

Košerinė mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Košerinis maistas

Viena svarbiausių judėjų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebrajų כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, taip pat ir apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti majonezą, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveikuoju maistu, kurį vartodami judėjai galėtų išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą. Košeriniame maiste dažnai vartojamos daržovės, bei jame vengiama vienu metu maišyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.

Judaizmo šventės[taisyti | redaguoti kodą]

Pačios svarbiausios šventės:

Purim šventė
Tu Bishavat šventė Vilniaus žydų gimnazijoje 2006 m.
  • Šabas - Kiekvieną savaitę vykstanti šventinė poilsio diena.
  • Roš ha-šana – Rudenį vykstantys Naujieji metai.
  • Jom Kipuras – Teismo arba Atpirkimo diena; Vyksta praėjus 10 dienų po Naujųjų metų.
  • Sukotas - Savaitę trunkanti šventė, pradedama švęsti 15 dienų po naujųjų metų. Šventė, per kurią Žydai gyvena lauke pastatytuose laikinuose namukuose, skaito Koheleto knygą ir linksminasi.
  • Simchat Tora (שִׂמְחַת תּוֹרָה) – Toros džiaugsmas. Šventė siejama su savaitine Tora skaitymo tradicija. Per vienerius metus yra perskaitoma visa Tora, o per šią šventę Tora vėl pradedama skaityti iš naujo.
  • Chanuka – Šenčiama žiemą, 8-ias dienas. Žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei.
  • Purimas – švenčiama maždaug Vasario mėnesį. Linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti judėjus (Esteros knyga), kai visi linksminasi, dažnai dėvėdami kaukes, o vyrams per Purimą leidžiama prisigerti daug vyno.
  • Pesachas - Judėjų vėlykos švenčiamos pavasarį. Siejama su išėjimu iš Egipto.
  • Šavuot - Judėjų sekminės švenčiamos velyvą pavasarį, praėjus 7 savaitėm po Pesacho. Siejama su 10 Dievo įsakymų davimu ant Sinajaus kalno.

Maldos namai[taisyti | redaguoti kodą]

Pamaldos laikomos sinagogose, jose Taip pat skaitomas ir aiškinamas Tanachas.

Judaizmo kryptys[taisyti | redaguoti kodą]

Egzistavo ir egzistuoja daug judaizmų, savaip aiškinančių tradicijas ir Torą, bet, nepaisant to, išlaikiusių bendrąją nuostatą – Torą kaip viso dvasinio ir praktinio gyvenimo centrą. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:

  • Haredi judaizmas – (ultra)ortodoksinio judaizmo judėjimas (kitaip, "tradicionalistinis" judaizmas);
  • Modernistinio Judaizmo kryptys.

Judaizmo atsiradimo hipotezė[taisyti | redaguoti kodą]

Judaizmo pradžia sietina su pranašišku monoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po jo VIII a. pr. m. e. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš 587 m. pr. m. e. sunaikintos Judo karalystės), kuris paskatino autorius, vadinamus „įkvėptais“, pasitelkus įvairios kilmės Senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius, rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus. Taip tarp V a. pr. m. e. iki I a. pr. m. e. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis, Tora, buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei. Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingos šių knygų recepcijos ir interpretacijų. Kaip ir ankstyvoji antikinė istoriografija (ir, greičiausiai jos įtakoje), Švento Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus įvykių, galinčius bendruomenei padėt geriau suvokti savo tapatybę ir aktualios situacijos priežastis, bet neturėjo modernios istorijos rašymo sampratos. Pateikiami aiškinimai prisilaiko teologinių vizijų, todėl šiandien istorikai Švento Rašto knygų nebelaiko patikima istoriografija modernia šio žodžio prasme. Rabiniškasis judaizmas, ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, formavosi šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą, tuo užkertant kelią aukojimo praktikoms, taip pat ir kunigijos funkcionavimui.

Susiję straipsniai[taisyti | redaguoti kodą]



Commons-logo.svg Vikiteka: Judaizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka