Taurusis elnias

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Cervus elaphus
Taurusis elnias (Cervus elaphus)
Taurusis elnias (Cervus elaphus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Porakanopiai
(Wikispecies-logo.svg Artiodactyla)
Pobūris: Atrajotojai
(Wikispecies-logo.svg Ruminantia)
Šeima: Elniniai
(Wikispecies-logo.svg Cervidae)
Gentis: Tikrieji elniai
(Wikispecies-logo.svg Cervus)
Rūšis: Taurusis elnias
(Wikispecies-logo.svg Cervus elaphus)
Mokslinis pavadinimas
Cervus elaphus
Linnaeus, 1758
Paplitimas
Arealas

Taurusis elnias (lot. Cervus elaphus, angl. Red deer, vok. Rothirsch) – elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Nuo seno populiarus V. Europos literatūroje ir heraldikoje (skaityti Elnias (simbolis)) .

Kilmė, paplitimas, sistematinė padėtis, gausumas[taisyti | redaguoti kodą]

Elninių gentis (Cervus) pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje prieš 1 mln. metų. Dabar taurieji elniai paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje ir dalyje Š. Amerikos žemyno. Aptinkami miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Taurieji elniai sėkmingai aklimatizuoti N. Zelandijoje, Argentinoje, Australijoje ir Čilėje.

Iš viso sistematiškai žinoma 20 tauriojo elnio porūšių. Lietuvoje aptinkamas taurusis elnias priklauso hippelaphus porūšiui. Visoje Europoje priskaičiuojama apie 1 milijonas tauriųjų elnių. Bene daugiausiai šių žvėrių yra Didžiojoje Britanijoje – per 270 tūkst. individų. Bendrai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje gyvena per 20 tūkstančių tauriųjų elnių.

Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Vėliau čia elniai išnyko. Taurieji elniai pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgusių ar valstiečių išleistų žvėrių.

Pirmosios Lietuvoje žvėrių apskaitos metais (1934 m.) Žagarės miške priskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities, kurioje, remiantis V. Beliakovo ir kt. (1978 m.) duomenimis, 1946–1947 m. gyveno apie 1500 šių žvėrių.

Norint pagreitinti tauriųjų elnių plitimą, nuo 1969 m. Lietuvoje pradėti vykdyti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas gyvenamąsias vietas darbai.

Pagal medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojų pateiktus duomenis, šiuo metu Lietuvos elnių populiaciją sudaro apie 25672 individai[1].

Hibridizacija su kitomis rūšimis[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kuriose Europos šalyse yra pastebimas introdukuotų dėmėtųjų elnių poravimasis su vietinais tauriaisiais elniais, gimsta hibridiniai palikuonys ir nuo to kenčia tauriųjų elnių genofondas. Saugant tauriųjų elnių kaip vietinės rūšies genofondą nuo šio pavojaus, būtina dėmėtuosius elnius laikyti tik aptvaruose ir iki minimumo riboti jų populiaciją Lietuvoje, ypač vengiant abiejų populiacijų kontaktų gamtoje. Galbūt vertėtų visai eliminuoti dėmėtuosius elnius iš Lietuvos faunos, nes tai yra įvežtinė rūšis (introdukuota) iš Tolimųjų Rytų regiono, neturinti pranašumų prieš vietinius tauriuosius elnius.

Taip pat poruotis tarpusavyje gali visos tikrųjų elnių genties rūšys.

Tauriojo elnio morfologinis ir morfometrinis apibūdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tauriojo elnio kūnas proporcingas, tvirtas. Kojos santykiškai plonos, bet tvirtos. Kaklas iš šonų plokščias. Vyresnių patinų jis storesnis, todėl atrodo vizualiai trumpesnis. Uodega trumpa. Ausys didelės, judrios. Akių lėliukės juodos, rainelė gelsvai ruda. Prie akių kampučių yra ryški duobutė, į kurią atsiveria priešakinė kvapioji liauka.

Elnių odoje yra daug prakaito ir riebalų liaukų. Specifinės kvapiosios liaukos atsiveria prie akių ir užpakalinės pėdos apatinės dalies išorinėje pusėje. Elniai šeriasi du kartus per metus. Pavasarinis šėrimasis prasideda balandžio antroje pusėje ir tęsiasis iki birželio. Rudens šėrimasis prasideda rugsėjo mėn. ir tęsiasi iki spalio pabaigos.

Lietuvoje gyvenančių suaugusių patinų kūno masė (be vidaus organų, kojų apatinės dalies ir galvos) siekia 142,8 kg, patelių vidutiniškai – 69 kg. 14,5 metų amžiaus patino kūno ilgis siekia 215 cm, o aukštis – 133 cm.

Elnių ragai – tai antrinis lyties požymis, turnyrinis ginklas, imponuojantis bei teritorijos žymėjimo organas. Ragų didumas yra svarbus lytinės atrankos ir ranginės žvėrių kaimenės struktūros veiksnys. Ragų paviršiuje esantys įvairūs kauburėliai vadinami perlais. Suaugę elniai ragus pradeda mesti vasario pabaigoje. Pirmieji ragus numeta vyresni patinai, o jauni žvėrys juos nešioja iki balandžio mėn. Numetus ragus, po savaitės ima augti nauji. Stiprių patinų ragai per parą priauga iki 150 g masės ir pailgėja 10–15 mm.

Bioekologinės ypatybės[taisyti | redaguoti kodą]

Tauriesiams elniams tinkamiausias biotopas – plačialapiai miškai. Tačiau šie žvėrys gali prisitaikyti gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Taurieji elniai minta labai įvairiu augaliniu maistu: medžių ir krūmų lapais, ūgliais, žieve, vaisiais, puskrūmiais, žoline augalija, kerpėmis, grybais ir kultūriniais augalais.

Nustatyta, kad suaugęs patinas per parą suėda apie 15 kg pašaro (patelė – 11). Elniai noriai ėda sumedėjusių augalų – uosių, ąžuolų, drebulių, karklų, šaltekšnių, šermukšnių, pušų lapus bei spyglius, ūglius. Žievę dažniausiai laupo nuo uosių, drebulių, eglių. Mėgstamiausias elnių maistas: viržiai, mėlynės, bruknės. Labai svarbus elnių maisto komponentas – gilės ir žoliniai augalai.

Taurieji elniai lytiškai subręsta antraisias gyvenimo metais, bet dauguma patelių rujoti pradeda tik trečiaisiais metais. Ruja prasideda paskutinę rugpjūčio dekadą ir tęsiasi iki spalio pradžios. Jos kulminacija – rugsėjo antroji dekada. Nėštumas trunka 8 mėnesius. Jaunikliai gimsta gegužės pabaigoje – birželio pabaigoje. Tik ką gimęs elniukas sveria apie 8 kg. Keturių savaičių jauniklis pradeda maitintis žoline augalija, sekti paskui motiną.

Taurieji elniai visai metų laikais laikosi būriais. Būna patelių, patinų ir rujojančių žvėrių būriai. Patelių būriui vadovauja viena iš vyresnių, turinti jauniklį patelė. Taurieji elniai gana sėslūs gyvūnai. Jie retai nuklysta daugiau kaip 20 km nuo savo įprastinių buveinių.

Medžioklė ir jos produkcija[taisyti | redaguoti kodą]

Taurusis elnias yra svarbus medžiojamasis žvėris. Septintąjame dešimtmetyje Europoje kasmet buvo sumedžiojama 250 00 elnių, daugiausiai Austrijoje, Škotijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje elnius medžioti buvo leista nuo 1938 m. Po Antrojo pasaulinio karo elniai Lietuvoje pradėti medžioti nuo 1971 m. Iš vieno sumedžioto tauriojo elnio vidutiniškai gaunama 68 kg skerdienos. Nemaža dalis elnienos yra eksportuojama, kailiai yra žaliava odos pramonei. Iš numestų arba menkos trofėjinės vertės ragų gaminami įvairūs dekoratyviniai dirbiniai bei papuošalai. Labiausiai vertinami trofėjiniai elnių ragai. Elnių viršutiniai iltiniai („perliniai“) dantys tinka juvelyriniams dirbiniams.

Medžioklės būdai, terminai, taisyklės, teisiniai aktai[taisyti | redaguoti kodą]

Medžioklės būdai[taisyti | redaguoti kodą]

Taurieji elniai medžiojami naudojant šiuos medžioklės būdus:

  • medžioklė su varovais, pasitelkus medžioklinius šunis arba be jų;
  • sėlinant;
  • tykojant bokšteliuose;

Norint prisivilioti šių žvėrių patinus rujos metu, galima naudoti įvairiausių konstrukcijų švilpynes, mėgdžiojančias patinų riaumojimą.

Medžioklės terminai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

  • Elnių patinų medžioklė prasideda nuo rugpjūčio mėnesio 15 dienos (medžioti gali tik selekcininkai). Antramečiai patinai medžiojami iki gruodžio 31 d., vyresnius – iki lapkričio 15 d.
  • Rugsėjo 1 dieną prasideda tauriųjų elnių jauniklių patelių, antramečių bei bergždžių patelių medžioklė. Patelės medžiojamos iki gruodžio 31 d., jaunikliai – iki vasario 1 d[2].

Literatūros šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 2012 m. medžiojamųjų žvėrių apskaita
  2. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritojoje taisyklės
  • Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L. Lietuvos kanopiniai žvėrys (2-as papildytas leidimas). Vilnius, 1998, psl. 1-220 (liet.).
  • Baleišis R., Bluzma P, Lekavičius A., Merkys A. Taurieji elniai ir augmenija Žagarės draustinyje. Vilnius, 1998, 1-110 psl. (liet.).
  • Bluzma P, Baleišis R. Moose population density and habitat quality in different landscapes of Lithuania.// Ekologija, 1993, Nr.4.
  • Baltrūnaitė L. Tauriojo elnio (Cervus elaphus L.) pasiskirstymas ir jo gyvenamos vietos naudojimas Žagarės draustinyje. Vilnius, 1996 (Vilniaus un-to biblioteka, bakalauro darbas, rankraštis).
  • Morisita M. Composition of the index.// Res. Popul. Ecol., 1971, vol.13, No 1.
  • Žinduolių bendrijų struktūra ir funkcionavimas skirtingų Lietuvos landšaftų biotopuose. Vilnius, 1996 (Ekologijos institutas, tyrimo darbų ataskaita, rankraštis).
  • Бальчяускас Л. Агрегированность древесноядных копытных от плотности населения: модель использования территории.// Procc. of 1st Baltic theriological conference. Tartu, 1992.
  • Блузма П., Балейщис Р. О фактической численности оленъих в Литве.// Всес. Сов по проблеме кадастра и учета животного мира. Тез. докл. Уфа, 1989.
  • Блузма П. Условия обитания и состояние популяций млекопитающих Литвы.// Млекопитающие в культурном ландшафте Литвы. Вильнюс, 1990.
  • Падайга В. Экологические основы управления численностью оленьих в Литовской ССР. Тарту, 1984. Реф. докт. дисс.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Taurusis elnias – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka