Islamas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Straipsnių serija
Allah1.png
Islamas

Alachas· Dievo vienovė
Mahometas· Kiti pranašai

Praktikos

Kalima· Salat
Zakatas· Ramadanas· Hadžas

Tekstai ir Religiniai šaltiniai

Koranas· Suna· Hadisai
Fikh· Šarija· Kalam· Sufizmas

Istorija ir Dvasiniai lyderiai

Istorija· Imamas· Ulama
Ahl al-Bayt· Sahaba
Sunni· Shi’a
Rashidun· Shi’a imams

Islamo atšakos

Sunizmas· Šiizmas

Kultūra ir Visuomenė

Studijos· Gyvūnai· Menas
Kalendorius· Vaikai
Demografija· Šventės
Mečetė· Filosofija
Mokslas· Moterys
Politika· Davahas

Islamas ir kitos religijos

Krikščionybė· Budizmas· Judaizmas
Induizmas· Sikizmas

Taip pat žiūrėkite

Kritika · Islamofobija
Islamo terminų žodynas

Islamo vikisritis
 v  a  r 

Musulmonai mečetėje
Kaaba šventykla Mekoje, Saudo Arabijoje. Tai islamo šerdis. Čia musulmonai iš viso pasaulio susirenka kartu pasimelsti
Vienas iš Hadžo ritualų yra apeiti Kaabos šventyklą septynis kartus

Islamas (arab. الإسلام al-'islām) – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Ją išpažįsta apie 27 % Žemės gyventojų (dažniausiai nurodomi skaičiai 1,9 milijardo, 2011 m. duomenimis). Daugiausiai paplitusi pietvakarių Azijoje ir šiaurės Afrikoje. Jos išpažinėjai – musulmonai – tiki vieninteliu ir amžinu Dievu (arab. Allah) ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai – mečetė.

Žodžio kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Arabų kalba islām reiškia „paklusnumas“. Šis žodis etimologiškai yra susijęs su nuolankumu, taikumu (salām reiškia „taika“).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje, kai Mahometas suvienijo arabų gentis. Po jo mirties 632 m. buvo sumaištis, kam atiteks islamo bendruomenės vadovavimas. Kilus kivirčui tarp Medinos ansarų ir Mekos muhajirunų, Umaras ibn al-Katabas į sostą pasiūlė Abu Bakrą, Mahometo artimą draugą ir bendradarbį. Kitiems pritarus, Abu Bakras tapo pirmuoju kalifu (išvertus – „įpėdiniu“) ir islamo bendruomenės lyderiu.

Abu Bakro neatidėliotina užduotis buvo atkeršyti už neseną pralaimėjimą Bizantijos (taip pat žinomai Rytų Romos Imperijos pavadinimu) pajėgoms, nors iškilo didesnė grėsmė: sužinojusios apie Mahometo mirtį, arabų gentys pradėjo maištauti. Kai kurios gentys atsisakė mokėti Zakato mokestį naujam kalifui, kuomet kitos kėlė savo reikalavimus. Abu Bakras greit paskelbė joms karą ir numalšino sukilimą. Šis nutikimas vadinamas Ridos karais („Atskalūnų karai“).

Po Abu Bakro mirties 634 m. kalifu tapo Umaras, po jo Utmanas ibn al-Afanas ir dar vėliau – Ali ibn Abi Talibas. Šie keturi kalifai vadinami „khulafa rashidūn“ (Teisingai Valdę Kalifai). Jiems valdant islamo valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė. Dešimtmečiai karų tarp Bizantijos ir Persijos išsekino abi puses. Ne tik, kad nebuvo įvertinta išaugusi nauja galia ir arabų kovos žirgai, bet ir vidinės kovos Bizantijoje atvėrė barbarams galimybę įsiveržti. Pasinaudodami šiom silpnybėm musulmonai užėmė Siriją ir Palestiną (634–640 m.), Egiptą (639–642 m.) ir į rytus: Iraką (641 m.), Armėniją ir Iraną (642 m.), Transoksianiją ir netgi kinų Turkestaną.

Koranas[taisyti | redaguoti kodą]

Šventoji musulmonų knyga – Koranas.

Koranas musulmonams apibrėžia šešis postulatus (arab. imān reiškia „tikėjimas“):

  • tikėjimą Alachu (Dievu);
  • tikėjimą angelais;
  • tikėjimą pranašais;
  • tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho);
  • tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah);
  • tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu.

Musulmonų penkios pareigos[taisyti | redaguoti kodą]

Musulmonų pagrindinės penkios pareigos (5 arkanai) yra:

  1. Kalima Šahada – kiekvienas musulmonas turi paliudyti tikėjimą žodžiu;
  2. Salat – kasdieninės penkios maldos pagal Koraną ir Suną;
  3. Zakatas – privalomas apvalomasis turto mokestis;
  4. Saum – pasninkas Ramadano mėnesį;
  5. Hadžas – kelionė į Meką, jei tai įmanoma.

Nuodėmės[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiau apie tai: Nuodėmės islame

Nuodėmė yra (religine prasme) nusikaltimas prieš Dievą. Islame pagal nuodėmių sunkumą yra išskiriamos didžiosios nuodemės ir mažosios nuodemės.

Atšakos[taisyti | redaguoti kodą]

Palyginus su judaizmu ar krikščionybe, islamas jaunesnė religija, tačiau patyrusi jau ne vieną schizmą bei reformaciją. Labiausiai išplitusios dvi šio tikėjimo šakos – sunitų ir šiitų. Pastarieji vyrauja Irane, nemažos grupės gyvena Irake (ypač tarp kurdų, nors esama ir arabų), Azerbaidžane, Afganistane, šiitinės kilmės alavitų denominacija turi valstybinį statusą Sirijoje, kita šiitų pakraipa – zeiditai – vyrauja Jemene.

Daugumoje arabų šalių, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje, Pakistane, Bangladeše, Indonezijoje ir Malaizijoje vyrauja sunitai. Šiitai labiau orientuoti į autoritetą, išpažįsta šventųjų (ypatingai – pranašo Ali) kultą.

Esama ir daugiau atšakų, nepritampančių nei prie šiitų, nei prie sunitų, pvz., – charidžitai, kaip ir šiitai suskilę į daugybę atšakų bei sektų.
Islamo pagrindu kuriasi ir naujos, sinkretinės religijos: drūzai, ahmadija, JAV juodaodžių tarpe plinta islamo nacija, tikinti greita apokaliptine savosios rasės pergale.

Kai kuriose šalyse populiari radikali islamo šaka – vahabizmas. Saudo Arabijoje, o taip pat ir Afganistane prie Talibano valdžios, tai – oficiali islamo forma. Kai kuriose šalyse ši forma uždrausta (pvz.: Rusijoje). Vahabistai siekia išgryninti tikėjimą, pagrindinė idėja – tvirtas tikėjimas vienu Dievu, religiją stengiamasi išpažinti tokią, kokia ji buvo pranašo Mahometo laikais. Taigi šioje šakoje atsisakoma bereikalingų ritualų, religinių švenčių. Taip pat neigiamas religijos modernėjimas, atsiradęs paskutiniais šimtmečiais. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje negalima rodyti vaidybinių filmų, siejant su žmogiškų atvaizdų draudimu, taip pat, pavyzdžiui, mirties bausmės vykdomos viešai, nes taip būta ir pranašo laikais.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Islamas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka