Veprių dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°08′54″ š. pl. 24°34′10″ r. ilg. / 55.14833°š. pl. 24.56944°r. ilg. / 55.14833; 24.56944

Veprių dvaras
Apleisti Veprių dvaro rūmai
Apleisti Veprių dvaro rūmai
Vieta Vepriai
Įkurtas XVI a.; XVIII a. perkeltas
Rūmų stilius Neoklasicizmas
Bajorų giminės Kęsgailos,
Marcijonas Bogdanas Oginskis,
Antanas Tyzenhauzas,
Juozapas Dominykas Kosakovskis,
Adomas Pliateris
Parkas Landšaftinio stiliaus
Savininkas Valstybės turto fondas

Veprių dvaras įsikūręs Veprių miestelio vakaruose, Veprių ežero šiaurės vakarų krante. Dvaro sodybą supa landšaftinio parko likučiai. Buvę dvaro ūkiniai pastatai yra gyvenami.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaro pirmtake laikytina ant Veprių piliakalnio stovėjusi medinė lietuvių pilis, kurią 1384 m., tarpusavio kovų dėl valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metu, užėmė Vytautas, padedamas Kryžiuočių ordino. Piliai praradus savo gynybinę reikšmę, šalia iškilo dvaro pastatai.

Per Švedų tvaną, 1656 m. rugpjūčio 12 d. pro Veprių dvarą Kėdainių link nuo rusų ir kazokų kariuomenės traukėsi Jonušo Radvilos daliniai. Ant piliakalnio buvę XVII a. Šemetų pastatyti renesansiniai dvaro rūmai buvo nuniokoti švedų per Šiaurės karą, 1704 m., todėl dvaro centras perkeltas į dabartinę vietą ežero terasoje, 250 m į pietvakarius. XIX a. pradžioje pastatytas klasicistinis vieno aukšto rūmų pastatas, prie kurio vakarinės pusės XIX a. pabaigoje pristatytas dviaukštis klasicistinis, stačiakampio formos priestatas, papuoštas keturių kolonų portiku.

Mokyklos 75-mečiui paminėti skirtas paminklinis akmuo

Pirmieji žinomi Veprių dvaro valdytojai buvo lietuvių didikai Kęsgailos, valdę pirmojo dvaro paminėjimo metu, 1542 m., iš kurių jis pateko į Minsko vaivados Marcijono Bogdano Oginskio rankas.

Šemetoms Vepriai atiteko kaip kraitis[1], kai Merkelio Stanislovaičio Šemetos ir Elžbietos Hlebovičiūtės sūnus Vilkmergės pakamaris[2] Merkelis Šemeta (1550-?) vedė Marcijono Oginskio vyriausiąją dukterį Barborą Oginskaitę (c. 1595-c. 1651), kuri Veprių bažnyčiai apie 1647 m. padovanojo inventorių.[3] Šemetos ant piliakalnio kalvos pasistatydino ištaigingus renesansinius rūmus. Yra žinoma, kad Barbora Oginskaitė Šemetienė 1651 m. sudarytu testamentu Veprių dvarą užrašė savo broliui Minsko vaivadai ir Trakų kaštelionui Aleksandrui Oginskiui[4] tačiau jis neilgai ją tepergyveno.

Dvaras kraičio keliu perėjo Naugarduko vaivadai Steponui Tyzenhauzui (1630-1708), 1660 m. vedusiam Merkelio ir Barboros sūnaus Slanimo pakamario Gabrieliaus Šemetos (1610-1649) dukterį Barborą Šemetaitę Tyzenhauzienę (1645-?). Jų sūnaus Jono Stepono Tyzenhauzo sūnus, Kupiškio ir Vilkmergės seniūnas Benediktas Tyzenhauzas (1693-?) karų nuniokotą dvarą paliko savo sūnui Mykolui. Po Podolės seniūno Mykolo Tyzenhauzo (1725-1767) mirties dvaras atiteko jo našlei Livonijos bajorei Barbarai von Syberg Tyzenhauzienei (c. 1735-1811), kuri apie 1768 m. antrą kartą ištekėjo už Vitebsko vaivados Mykolo Kosakovskio (1733-1798). Brolio vaikų globą, tuo pačiu ir dvarą, siekė perimti Lietuvos dvaro paiždininkis Antanas Tyzenhauzas, užginčijęs brolio testamentą. Iki 1779 m., dėl dvaro vyko aršūs teisminiai ginčai tarp jo ir Mykolo Kosakovskio. Galiausiai 1808 m. Mykolo sūnus, Rokiškio dvaro statytojas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822) pardavė dvarą Barboros ir jos antrojo vyro sūnui, ATR kariuomenės pulkininkui, Targovicos konfederatui, buvusiam Lietuvos didžiajam medžiokliui Juozapui Dominykui Kosakovskiui (Józef Dominik Kossakowski). 1831 m. sukilimo metu jam priklausančiame dvare su 300 sukilėlių kariuomene buvo apsistojusi Emilija Pliaterytė.

Darą, kurio žemės tuo metu užėmė apie 2700 ha, kaip savo šeimos rezidenciją perėmė Juozapo Kosakovskio jauniausia duktė Pelagija (1797-1881), 1833 m. antrą kartą ištekėjusi už škotų kilmės buvusio Indijos jūrų laivyno tarnautojo, Meathie ir Kincaldrum'o (Anguse) eskvairo Aleksandro Bower Saint Clair (1800-1880) (vietinių vadintu Sánkleru); čia susilaukė sūnų būsimo Britų Imperijos generalinio konsulo Jasuose (Rumunija)[5] Aleksandro (1834-1880), būsimo sukilimo prieš Rusijos valdžią Bulgarijoje organizatoriaus Stanislovo (1835-1887) ir Roberto Felikso (1839-1897) bei jaunų mirusių Jokūbo ir Olgos.[6] Sutuoktiniai buvę dailininkai mėgėjai, savo tapytais darbais puošdavę Veprių dvaro rūmų interjerą, o Aleksandras dar turėjo ir puikų balsą. Tuo metu Veprių dvaras ir parkas buvo atnaujinti; architektūrinis ansamblis iš esmės susiformavo.

Neišlikusių centrinių rūmų vaizdas XIX a. pabaigoje (Stanislovo Kosakovskio fotografija)

Iš Saint Clair'ų 1855 m. dvarą nusipirko dailininkės mėgėjos Onos Römerytės (Anna Römerówna-Podbereska, 1805-1890) ir Ksavero Podbereskio (Ksawery Drucki-Podbereski, 1806-1899) šeima, persikėlusi gyventi iš Musninkų, o apie 1883 m., po gaisro, jį įsigijo grafas Adomas Alfredas Pliateris, tačiau pats čia negyveno. Jo sūnus Marijonas Vandalinas Pliateris (Marian Stefan Wandalin Plater) valdė dvarą nuo tėvo mirties (1909 m.) iki 1923 metų. Jo valdymo laiku pastatyti ar rekonstruoti dauguma dvarui priklausiusių statinių miestelyje. XIX a. dvare, prie Riešės upelio, yra veikusi popieriaus dirbtuvė. Marijonas Pliateris 1910 m. į Veprių dvarą iš Švėkšnos perkėlė Jurgio Pliaterio biblioteką, kurioje tarp 2500 tomų knygų 1919 m. buvo aptiktas pirmojo Simono Daukanto istorinio veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis. Prie šių dokumentų prisidėjo dvare jau buvę Tyzenhauzų ir Šemetų archyvai.

1924 m. valstybės nusavinto dvaro bazėje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla, rengusi apylinkių ūkininkus. Dviaukščiame rūmų korpuse įkurtos auditorijos, aktų salė, direktoriaus kabinetas ir raštinė. 1939 m. ilgamečio mokyklos direktoriaus Vlado Paštuko iniciatyva pastatyta iki šiol išlikusi mokyklos pirtis - vienintelis tarpukario laikotarpio pastatas dvarvietėje. Tarpukariu mokykla klestėjo. Direktoriaus ir jo žmonos Leokadijos Sirutytės-Paštukienės giminystės ir pažinčių dėka Veprių dvaras tarpukariu sulaukdavo iškilių to meto visuomenės veikėjų apsilankymų. Čia ne kartą viešėjo Tadas Ivanauskas ir Pranas Mažylis su šeimomis. Pažvejoti ežere nuosavu Ford V-8 automobiliu užsukdavo Kipras Petrauskas, apsilankydavo ir jau buvęs Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis bei būsimas okupuotos Lietuvos vadovas Justas Paleckis.

1940 m. okupacinės valdžios nurodymu mokykla uždaryta. Vietoje jos tais pat metais įkurta mechanizacijos mokykla, vėliau reorganizuota į žemės ūkio technikumą. Apie 1960 m. nugriautas senasis vienaaukštis dvaro rūmų pastatas, su vakariniu priestatu jungęs tarpukariu buvusį mokytojų gyvenamąjį namą, parke atsirado naujas medinis gyvenamasis pastatas. Sovietų okupacijos metais buvusiame dvaro parke pastatyti mokomieji korpusai, bendrabučiai ir sporto salė. Nuo 2004 iki 2007 m. Veprių dvaro teritorijoje veikė Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyrius. Šiuo metu buvusios mokyklos pastatai nebenaudojami.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaro rūmai

Šiuo metu dvaro pastatų ansamblį sudaro keletas XIX a. - XX a. pradžios rezidencinių ir ūkinių statinių, su nedideliais pakeitimais išlikusių iki šių dienų. Daugelis jų šiuo metu yra gyvenamieji namai. Ansamblį sudaro dviaukštė mūrinė spirito varykla (bravoras), dabar žinoma kaip "baltasis namas" (pastatyta 1901 m.), medinis ir mūrinis kumetynai bei vadinamasis „kolonų pastatas“ – dvaro rūmai. Išlikę dvaro rūmai yra iš raudonų plytų statytas baltai tinkuotas santūrių klasicistinių formų stačiakampio formos dviaukštis pastatas, papuoštas keturių kolonų portiku su ornamentuotu frontonu. Kolonos yra stilizuoto korintinio orderio kapiteliais. Labiausiai tikėtina, kad iki šiol išlikę dvaro rūmai statyti XIX a. - XX a. sandūroje Adomo Pliaterio kaip senųjų rūmų priestatas.[7] Nors dėl stilistinio artumo XIX a. vidurio Lietuvos vėlyvojo klasicizmo architektūrai yra nuomonių, kad jie galėjo būti pastatyti dar iki 1860 m.[8], seniausiose išlikusiose XIX a. pabaigoje darytose dvaro fotografijose šio priestato dar nematyti.

Šiuo metu dvaro rūmai priklauso privatiems asmenims, rengiamas jų restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams projektas. Ant Veprių ežero kranto ties Riešės upelio ištakomis stovėjęs triaukštis Pliaterių vandens malūnas ir medinis tiltas nugriauti 7 dešimtmetyje.

Parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvusi Veprių dvaro sodyba užima 10,3 ha plotą iš kurių 5 ha sudaro parkas. Dvaro pastatus supa senas landšaftinio stiliaus lapuočių medžių parkas su 2000 m. atkurtais tvenkiniais, atskirtais užtvankų sistema. Spėjama, kad parko struktūra galutinai susiformavo XIX a. viduryje, valdant Saint Clair'ams. Parke auga 21-os vietinės rūšies medžiai ir krūmai: didingas 85 cm skersmens ir 20 m aukščio ąžuolas, seni beržai, keliolika stambių klevų, daug pavienių mažalapių liepų, uosių. Svetimžemių medžių yra 15-os rūšių: dygiosios sidabrinės eglės, diemedis, bekvapiai ir darželiniai jazminai, juodosios, kvapiosios, baltosios tuopos.[9]

Tarpukariu ilgamečio mokyklos direktoriaus Vlado Paštuko ir jo žmonos iniciatyva parkas išpuoselėtas, įrengti rožynai, gėlynai, prižiūrimi takai, įrengta valčių prieplauka. Parke tarp dvaro rūmų ir ežero augo daugiakamienis kaštonas, laikytas vienu storiausių Europoje. 1970 m. parengtas parko tvarkymo projektas: buvo įrengtos aikštelės, pastatyta skulptūrų. Dalis parko sodinių - tujų, puskiparisių, obelų - pasodinta čia veikusios žemės ūkio mokyklos laikais. 1986 m. parkas paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Patenkinamai tvarkomo dvaro parko struktūra suardyta sovietmečio statybų, tačiau jame tebėra senų medžių ir įspūdinga 130 m ilgio mažalapių liepų alėja.

Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]