Žagarės dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°21′43″ š. pl. 23°15′55″ r. ilg. / 56.36194°š. pl. 23.26528°r. ilg. / 56.36194; 23.26528

Naujosios Žagarės dvaras
Žagarės dvaras
Žagarės dvaras
Vieta Žagarės pakraštyje
Įkurtas XIX a., 1858 m.
Rūmų stilius neoklasicizmas, istorizmas
Bajorų giminės Platonas Zubovas Dmitrijus Naryškinas

Naujosios Žagarės dvaro sodyba minima jau nuo XVI a. pirmosios pusės. Iki šių dienų išlikęs dvaro sodybos ansamblis galutinai suformuotas XIX a. pabaigoje. Nuo 1858 m. sodybą valdant didikams Naryškinams, ji buvo perstatyta ir paversta prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Lygiame reljefe skleidžiasi kelios pastatų grupės: parko apsupti rezidenciniai rūmai, ledainė, žirgyno kompleksas, angliškų kotedžų stiliaus namai: arklininko, aludarių, sodininko, šėriko namai, pieninė, buvę popo ir mokyklos pastatai, prie kelių į sodybą išdėstyti trys sargų nameliai.

    Žagarės dvaro rūmai. Klasicizmo stiliaus rūmai suplanuoti „U“ raidės pavidalo forma, pastato frontone – Naryškinų herbas. Naryškinų valdymo laikais puošniausia buvo svetainė, rūmų valgomasis, biliardinė, o antrame aukšte buvo įrengti svečių ir medžioklės trofėjų kambariai. XX a. rūmuose buvo mokykla, vėliau specialiosios mokyklos bendrabutis, senelių globos namai.

    Žirgyno, maniežo ir ratinės (karietinės) kompleksas – ryškus istorizmo laikotarpio neogotikos stiliaus dvaro sodybos akcentas. Šiuo metu tebeveikiantis žirgynas yra vienas seniausių Lietuvos žirgynų, savo istoriją rašantis nuo 1899 metų.

    Žagarės vėjo malūnas - seniausias dvaro statinys - „kepurinis” vėjo malūnas, pastatytas 1770 – 1780 m. Manoma, kad tai seniausias iš lauko riedulių statytas malūnas Lietuvoje.

    Žagarės dvaro parkas – daugiau nei 60 ha parko plotą užimantis Žagarės parkas vienas puošniausių ir įdomiausių šalyje. Georgijaus Naryškino iniciatyva 1898 m. - 1900 m. rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo G. F. F. Kuphaldto projektą. Buvo pasodinta daugiau kaip 200 želdinių rūšių, iš kurių daugiau kaip 100 auga ir dabar.

    2011 m. birželio mėn. Žagarės regioninio parko direkcija persikėlė į Žagarės dvaro rūmus (Malūno g. 1, Žagarė, LT-84331 Joniškio raj.), kurie 2013 – 2014 m. iš pagrindų restauruoti atkuriant kaip įmanoma tikslesnį pirminį rūmų vaizdą. Šiandien čia įsikūrusi ne tik regioninio parko direkcija ir lankytojų centras su ekspozicija „Dolomito slėpiniai“, bet ir vyksta įvairūs renginiai, galima apžiūrėti ne vieną parodą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žagarės žirgynas

Naujosios Žagarės dvaras minimas nuo XVI a. pirmosios pusės. LDK laikais dvaras priklausė Šiaulių ekonomijai, sudarė atskirą jos ūkinį-administracinį vienetą – tam tikrais periodais raktą, vaitystę, guberniją. XVII–XVIII a. inventoriuose minimi mediniai ekonomo rūmai, kiti ūkiniai pastatai.

1795 m. dvaras atiteko Platonui Zubovui. 1857 m. iš jo sūnėno Platono Zubovo dvarą nupirko Dmitrijus Naryškinas, pastatydinęs neoklasicistinius rūmus. 1914 m. Naryškinai dvarą perleido reikalų vykdytojui Jurgiui Gricevičiui.

Tarp 1858–1865 m. pastatyti nauji neoklasicistiniai rūmai, U raidės formos.

XX a. pradžioje pastatytas naujas neogotikinis žirgynas (restauruotas 1973 m.).[1][2][3]

Žirgyno, maniežo ir ratinės kompleksas - labai ryškus dvaro sodybos akcentas, kuris pastatytas apie 1895 – 1900 m., tuomet, kai buvo plečiamas dvaro parkas. Žirgynas statytas iš geros kokybės medžiagų tam, kad būtų pabrėžiamos spalvos, faktūros, sienos mūrytos iš raudonų plytų. Žirgyno pastatų kompleksas yra istorizmo laikotarpio negotikinių formų su 1870 m. Londone „Iron Works” gamykloje gamintomis gardų tvorelėmis, klinkerio plytų grindimis, kurios nesusidėvėjo iki šiol, pirmine  vandentiekio bei kanalizacijos įranga. Šalia šiaurinio pastato stovi namelis, kuris buvo skirtas arklidžių sargui, o vėliau jis tapo ūkiniu trobesiu. Manoma, jog žirgų sportas Žagarėje buvo pradėtas Naryškinų laikais. Dvare formavosi raitelio paruošimo, išjodinėjimo menas. Naryškinai rūpinosi ir vietinių žirgų – žemaitukų veislės atgaivinimu.

Parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parkas – dvaro projekto dalis. Naująją Žagarę buvusių caro favoritų Naryškinų dvaro ir parko ansamblis garsino ilgą laiką. XVIII a. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina II, užgrobusi Lietuvą, taip pat ir Naująją Žagarę, padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. XIX a. vid. šis turtas atiteko Naryškinams, kurie perstatė ir išplėtė Zubovų dvarą, pavertė jį prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Dvaro parkas XIX a. pabaigoje rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo Georgo Friedricho Ferdinando Kuphaldto (1853–1938) projektą. Parkas rytinėje Žagarės miesto dalyje užima 63,25 ha. plotą. O pati Žagarė yra Lietuvos šiaurėje ir priklauso Mūšos – Nemunėlio gamtiniam rajonui.

Parkas sudarytas iš dviejų dalių. Vakarinė geometrinė parko dalis, esanti prie rūmų, suformuota Zubovų laikais – XIX a. I pusėje. Prie pietinio fasado buvo esplenada – terasos, takai, gėlynai, apskritas baseinėlis su fontanu. Iš pradžių prie rūmų privažiuodavo iš šono, pasukus iš kelio Žagarė–Joniškis. Parką plečiant kelias atsidūrė parko centre. Naryškino nurodymu nutiestas apvažiavimas, kelias per parką uždarytas.

Parko istorijoje būta dviejų etapų, kurie ir pastebimi parko struktūroje ir augalijos pasirinkime. Mažesnioji, arba senoji, parko dalis apie rūmus yra siejama su grafais Zubovais, iki 1858 metų valdžiausiais Naująją Žagarę. Savininkais tapus Rusijos didikams Naryškinams, jų sūnus Jurgis pradėjo rūpintis naujo parko kūrimu ir senojo pataisymu. Senajame vyravo savaiminės Lietuvos dendrofloros rūšys – uosiai, eglės, liepos. Parko senumą liudija aptrūniję kelmai ir storaliemeniai, dažnai tuščiaviduriai medžiai. Manoma parką turint apie 200 metų.

Naujoji parko dalis suformuota 1898–1900 m. pagal Kuphaldto projektą. Jis lygiame dirbamos žemės lauke įrengė anglišką peizažinį parką.

Darbai pradėti 1898 metų pavasarį ir baigti . rudenį. Vietines rūšis (pušaites, eglaites ir kitus medelius) ėmė iš aplinkinių miškų, o intradukuotas vežė iš Rygos medelyno. Sodino 2 – aukščio medelius sodiniu būdu. Pušaitės sodintos 5 – erių metų amžiaus.

Parkas pasodintas viena, o kai kur ir dviem arba trimis medžių eilėmis. Įvairios rūšys pritaikytos prie parko ribų prisišliejusių žalumynų grupių ar masyvėlių. Taip pat apsodinti ir didesni parko keliai, o į rūmus vedanti alėja ilgainiui pereina į liepomis apsodintą kelią, vietinių žmonių vadinamą „Liepų alėja“.

Parkas išplanuotas laikantis natūraliojo (landšaftinio), kitaip dar vadinamo angliškojo, stiliaus. Jam būdingi natūralūs gamtovaizdžiai – nėra taisyklingų geometrinių figūrų, tiesių linijų ar alėjų.

Brandžiame parke tyrimus atliko K. Labanauskas. Dar J. Kuprevičius pažymėjo, kad bene gražiausiai parke auga bukai, bene stambiausi Lietuvos parkuose. Bukų gausumu Žagarę pralenkia tik Priekulės ir Kliošių parkai.

Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinti keturiomis grupėmis abipus Žagarės–Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Be europinių, parke veši keletas japoninių maumedžių.

2000 m. gruodžio 5 d. architektūrinę, istorinę, urbanistinę, kraštovaizdinę vertę turinti Žagarės dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G237K). Kompleksui priklauso 1836–1865 m. pastatyti rūmai, kurie XIX a. pabaigoje buvo praplėsti fligeliais ir mansardiniu aukštu, 1983–1987 m. restauruoti. Sodybos sudėtinė dalis yra ir XVIII a. pabaigoje įkurtas, 1898–1900 m. rekonstruotas ir išplėstas parkas. Čia yra ir ledainė, du namai, arklidė, šiaurės rytų sargo namas, rytų sargo namas (XIX a. pab–XX a. pr., restauruotas 1983–1987 m.) namas, pieninė (visi XIX a. pab.–XX a. pr.), pietų sargo namelis (XIX a. pab.–XX a. pr., restauruotas 1997–1999 m.), namas (1898 m.), arklidė (XIX a. II p.), ratinė (XIX a. pab.–XX a. pr., restauruota 1973–1982 m.), maniežas (XIX a. pab.–II p., restauruotas 1973–1982 m.), sandėlis (XIX a. II p., restauruotas 1973–1982 m.), arklininko namas (XIX a. pab., restauruotas 1980–1982 m.), sodininko namas (XIX a.), aludarių namas (.), vėjo malūnas (1770–1780 m., restauruotas 1973–1982 m.), šėriko namas (.), tvoros liekanos (XIX a. pab.).

Nepaisant pertvarkymų ir gamtos negandų Žagarės dvaro parkas iki šiol išlieka vienu didžiausiu ir įdomiausiu, visuomenės mėgstamu ir lankomu Lietuvos parku. Pažintinis dendrologinis takas ir kita informacinė medžiaga įgalina   geriau pažinti Žagarės parko dendrofloros įvairovę.

Parko priežiūra šiandien rūpinasi Žagarės regioninis parkas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. N. Lukošionytė-Tolvaišienė, Šiaurės Lietuvos dvarai, Žiemgala. 2005/1
  2. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, ŽAGARĖS DVARO ARCHITEKTŪROS YPATYBĖS, Žiemgala. 2002/1
  3. Ernestas Vasiliauskas, Naujosios Žagarės dvaro sodyba, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais, Vilnius, 2014, p. 220–225