Terespolio dvaras
55°31′29″š. pl. 23°48′16″r. ilg. / 55.524713°š. pl. 23.804369°r. ilg.
Terespolio dvaras | |
---|---|
Dvaro rūmai
| |
Vieta | Terespolis |
Įkurtas | XIX a. pab. |
Rūmų stilius | Moderno architektūra |
Bajorų giminės | Chrapovickiai |
Terespolio dvaras – dvaras Terespolio kaime (Kėdainių raj.), buvęs Dotnuvos dvaro palivarkas, kurio teritorijoje 1909 m. Chrapovickis pastatė moderno stiliaus rūmus.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Chrapovickiai dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus.
1926 m. dvaras išdalintas į atskirus kaimus: Gabrilavos, Gudžiūnų, Tremtinių ir kitus.
Parkas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rūmų parką XIX a. pabaigoje suformavo žinomas Rygos sodininkas vokietis Georgas Kuphaltas. Parkas (6 ha) saugomas valstybės. Parke yra pailgas tvenkinys, vaisių sodas, vingiuoti takai ir alėjos, moderno stiliaus dvaro rūmai. Terespolio dvaro rūmai statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, rūmus įkūrė Chrapovickiai. Jie dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus. Jie taip pat turėjo banką ir Kėdainiuose. Rūmus supa bene gražiausias Kėdainių rajone peizažinio tipo parkas. Parką suformavo žinomas Rygos sodininkas G. Kuphaltas. 1926 m. Terespolio dvaras buvo išdalintas į atskirus kaimus: Gabrilavos, Gudžiūnų, Tremtinių ir kt. Nuo tada prasidėjo dvaro smukimas.
Parke auga ąžuolai, klevai, kaštonai, uosiai, įveistos dygiosios eglės, pilkieji kėniai, europiniai maumedžiai, veimutinės pušys, raudonžiedžiai kaštonai, glaustašakiai ąžuolai, raudonieji ąžuolai, grakščiosios liepos, sidabriniai ir platanalapiai klevai[1].
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Rūmai 2006 m.
-
Tvenkinys Terespolio dvaro parke
-
Dvaro parkas
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Buv. dvaro sodybos fragmentai (Kultūros vertybių registras)
- Terespolio dvaro fotofiksacija (Lietuvos dvarų duomenų bazė) Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- Terespolio dvaras, Kėdainių r. (miestai.net)
- ↑ Terespolio dvaras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 310-311