Baltadvario pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 55°13′35″N 25°14′24″E / 55.22639°N 25.24000°E / 55.22639; 25.24000

Baltadvaris
Baltadvario pilis.jpeg
Vieta Baltadvaris (Mūriniai Videniškiai)
Įkurtas 1585 m.
Rūmų stilius Renesansas
Bajorų giminės Matas Giedraitis,
Martynas Marcelis Giedraitis
Pastatų būklė sugriuvęs

Baltadvario pilis arba Baltadvario piliavietė ir dvarvietėbastioninės pilies ir dvaro palivarko griuvėsiai Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaras, vadintas Mūriniais Videniškiais, švedų meistrų įtvirtintas iki 1585 m. Vilniaus vietininko Mato Giedraičio ir jo sūnaus Mstislavlio vaivados Martyno Giedraičio lėšomis. Buvo Lietuvos vidurinės dalies gynybinės sistemos dalis, saugojo senąjį kelią Vilnius-Ryga. Pilį sudarė pylimais apjuosti du dviejų aukštų mūriniai pastatai su vartais ir požeminiais sandėliais (pylimuose), mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.

XVII a. pr. į šiaurę nuo pilies, Siesarties juosiamame sklype, pastatyti dvaro rūmai ir įkurtas renesansinis sodas. Nuo XVII a. vidurio pilis prarado gynybinę paskirtį. Pagrindinis pastatas buvo rekonstruotas ir nutinkuotas, kompleksas pradėtas vadinti Baltadvariu.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1987 m. Baltadvario piliavietę ir dvarvietę tyrė Paminklų restauravimo institutas (vadovė Irena Jučienė), 19992001 m. tyrinėjo Vilniaus universitetas (vadovas Albinas Kuncevičius).

Baltadvario piliavietė ir dvarvietė užima apie 21 ha, išsidėsčiusi netaisyklingo plano 120 × 200 m plote. Išliko įtvirtintų mūrinių įvažiavimo vartų pirmo aukšto griuvėsių, bokšto pamatai (prie upės), žemės pylimas (60 m ilgio ir 3,5–4 m aukščio) su medinių gynybinių bokštų liekanomis kampuose. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Albinas Kuncevičius. Baltadvario pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 515 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]