Pereiti prie turinio

Noriūnų dvaras

Koordinatės: 55°48′00″ š. pl. 24°53′19″ r. ilg. / 55.80000°š. pl. 24.88861°r. ilg. / 55.80000; 24.88861
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°48′00″ š. pl. 24°53′19″ r. ilg. / 55.80000°š. pl. 24.88861°r. ilg. / 55.80000; 24.88861

Noriūnų dvaras
Noriūnų dvaro oficina
Noriūnų dvaro oficina
Vieta Noriūnai
Įkurtas 1665 m.
Rūmų stilius Klasicizmas
Bajorų giminės Tiškevičiai,
Tyzenhauzai,
Oginskiai,
Komarai
Noriūnų dvaro rūmai

Noriūnų dvaras – XIX a. dvaras Noriūnų kaime, Kupiškio raj. Valstybinės reikšmės paminklas. Architektūros ansamblį sudaro dvaro rūmai, kumetynas, ūkiniai pastatai ir parkas.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaras ėjo per Lietuvos didikų Tiškevičių, Tyzenhauzų, Oginskių, Komarų rankas.

XVI a. Noriūnų dvaras priklausė Naruševičiams, vėliau – Franckevičiams Radziminskiams, o 1655 m. sausio 15 d. atiteko Samueliui ir Elenai (Šemiotaitei) Abramavičiams. 1665 m. Abramavičiai Noriūnų dvarą šešeriems metams išnuomojo Martynui Jonui Bološinskui, tada buvo surašytas dvaro inventorius. 1665 m. dvare stovėjo didelis senas namas, vadinamas rūmais, su veranda, dengtas malksnomis. Rūmų dešinėje stovėjo dviejų aukštų svirnas, dengtas skiedromis; vežiminė be stogo, arklidė. Už arklidės – dideli seni vartai, toliau tarnų namas. Jau tuo metu buvo įkurtas sodas (parkas).[1]

Spėjama, kad Noriūnų dvare XVII a. gimė lietuvių kartografas ir architektas Juozas Narūnavičius.

XVII a. pab. – XVIII a. pr. dvaras atiteko Danieliui Stachovskiui, kuris 1723 m. sausio 30 d. jį pardavė Jonui Bucholcui už 30 000 talerių. Parduodant dvarą buvo perleistos teisės į rūsį ir koplyčią Palėvenės bažnyčioje.[2] 1760 m. balandžio 23 d. dvarą Marcijona Tiškevičienė nupirko iš Ukmergės seniūno Benedikto Tyzenhauzo. 1767 m. sausio 14 d. M. Tiškevičienė Noriūnus padovanojo Mykolui ir Marcibelei (Pozniakaitei) Oginskiams, tačiau pasiliko teisę teisę gyventi juose iki mirties. Marcijona Tiškevičienė 1793 m. vasario 12 d. testamente prašė palaidoti Palėvenės bažnyčios rūsyje. Mirė (tikriausiai) 1796 m. pradžioje, nes testamentas aktuotas 1796 m. kovo 3 d., jau po mirties.[3] Oginskiai oficialiai perėmė valdyti dvarą 1796 m. kovo 2 d.[4]

1808 m. Oginskiai persikėlė gyventi į Noriūnus, savo Poščevo dvarą atidavė valdyti sūnui. Abu Oginskiai mirė 1809 m. ir buvo palaidoti Palėvenės bažnyčios kriptoje. 1810 m. dvarą pasidalijo sūnūs Konstantinas ir Juozapas.[5] Tikėtina, jog iš Juozapo Oginskio sūnaus Mykolo, Noriūnus nupirko Henrikas Venclovavičius, kuris 1859 m. jau buvo Noriūnų savininkas ir dalyvavo 1863 m. sukilime, mūšyje prie Medeikių.


Žinoma, kad Noriūnų dvare, kuris 1859–1915 m. priklausė bajorams Venclovavičiams, 1880 m. buvo didelė ir labai vertinga 6 000 tomų biblioteka. Tai buvo istorinės, meno, žemės ūkio, medžio-klės, heraldikos tematikos ir grožinės knygos daugiausia lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Kai kurios knygos buvo įrištos bronzinės spalvos oda ir turėjo įspaustus Venclovavičių giminės narių inicialus.

Besikeičiant savininkams XIX a. II p. dvaro sodyba (rūmai), parkas, ūkiniai pastatai perplanuoti. 1880 m. įkeičiant dvarą Vilniaus žemės bankui dvaro centre surašyta 12 pastatų: statomas mūrinis gyvenamasis namas, klojimas, svirnas, medinis su mūriniais stulpais tvartas, daržinė šienui, pieninė, medinis gyvenamasis namas, mūrinė virtuvė, mūrinis tvartas.[6] Tuo metu dvaro ūkis buvo tvarkomas, pagal naujausius ūkio pasiekimus. Dvaro savininkas – Kauno žemės ūkio draugijos pirmininkas, kuris tuo metu dvare organizavo kursus, parodas, demonstravo naujausią žemės ūkio inventorių.[7] XVII–XVIII a. jame buvo auginami žemaitukų veislės arkliai. XIX a. pabaigoje dvaro rūmus permūrijo vietiniai meistrai. 1921 m. dvare įvyko paskutiniojo jo savininko J. Adomonio sesers Pranciškos Ievos ir poeto K. Binkio vestuvės.

1919 m. šiame dvare bolševikai buvo įsteigę arklių nuomojimo punktą. Po Pirmojo pasaulinio karo dvarą nupirko Jonas Adomavičius. 1940 m. savininkui buvo palikta 30 ha žemės (93,72 ha konfiskuota).[8] Jis dvare gyveno iki 1944 m. Nuo 1951 m. dvarą valdė Kupiškio MTS, vėliau – Melioracijos valdyba. 1960 m. įkurta septynmetė mokykla. Dabar čia įsikūrusi įmonė UAB „Nodama“.

Architektūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje neįprasto T raidės plano rūmų architektūrai būdinga klasicizmo ir manierizmo detalės. Puošniausia dvaro dalis – pagrindinis įėjimas, vedantis į vienaaukštį korpusą. Reprezentacinės patalpos anfiladinės, gyvenamosios koridorinės sistemos. Taip pat išsiskiria du dolomitiniai bokštai: viename buvo rūkykla, kitame ledainė. Buvusio kumetyno sienos apmūrytos dolomitu ir dekoruotos mozaikomis iš akmens skaldos.

Kiti statiniai: keturkampis kumetynas iš akmenų su vidaus kiemeliu, puoštas mėlynojo akmens mozaikomis, dviaukštis, kryžmiško plano svirnas iš akmenų, du cilindriško bokšto pavidalo statiniai – ledainė ir rūkykla.

Dvaro apsauga

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Noriūnų dvaro svirnas

1992 m. Noriūnų dvaras įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 983) Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto..

Išlikę saugomi pastatai:

1880 m. nurodoma, kad jie dar statomi, nors jau buvo su stogu, turbūt įrenginėtas vidus. Rūmus projektavo architektas iš Prancūzijos, statė vietiniai meistrai Silickas, Lipinskas ir kt. Plytos buvo vežamos iš Burbiškio dvaro Rubikių plytinės. 1955 m. rūmų veranda iš pietų pusės pakeista ir padaryta kaip atskira patalpa. Rūmai remontuoti 1962 m. 1975 m. buvo ruošiamas rūmų restauravimo projektas.

Noriūnų dvaro kumetyno fragmentas

Pagal 1880 m. inventorizaciją svirnas buvo neblogos būklės, tad statytas apie XIX a. vidurį. Pokario metais naudotas kaip atsarginių dalių sandėlis. 1962 m. parengtas sandėlio rekonstrukcijos projektas (aut. Žybartas Simonaitis), suremontuotas, silikatinėmis plytomis sumūryti karnizai, frontonėlis, stogas uždengtas šiferiu.

1880 m. inventorizacijoje tokios paskirties pastatas neminimas, tikėtina, jog statyta XIX a. pab. Pokario metais paversta sandėliu smarkiai sunyko.

Šis pastatas tikėtina, jog statytas po 1904 m. Sprendžiant iš dekoratyvinio ledainės bokštų pobūdžio, dvelkiančio neoromantizmu, jis turbūt statytas pagal architekto projektą. Pastato planas jau buvo pakeistas prieš 1958 m. 1957 m. neremontuojamas nugriuvo vienas dolomitinis bokštas. 1959 m. pastatas buvo taisomas, nutinkuotas. 1960 m. įsikūrė septynmetė mokykla.

Noriūnų dvaro kumetyno fragmentas su data „1836“

Kumetyno sienoje sudėta mozaikinė 1836 metų data. Pastatą Oginskiai tikėtina statė, kaip tvartą. Panašus į diendaržinius kaimo tvartus. Pokario metais pastate gyveno žmonės, laikė gyvulius. 1960 m. jame įrengta mokyklos klasė.

Noriūnų dvaro rūkykla (dolomitinis bokštas)

Rūmus lanku supa peizažinis parkas (10 ha), nelygaus paviršiaus (slėniuose teka Lėvuo ir Krioklys), takai vingiuoti, pagrindinė alėja tiesi. Medynuose vyrauja vietiniai lapuočiai, grupėmis ir pavieniui auga spygliuočiai. Yra introdukuotų medžių: europinių maumedžių, balzaminių kėnių, pilkųjų riešutmedžių. Lapuočių medžių eilė parko V pakraštyje, pagal PV-ŠR krypties kelią, vyrauja paprastieji klevai, pavieniai introdukuoti medžiai ir krūmai, jų grupės parko viršutinėje terasoje, V dalies šlaito bei žemutinėje terasose: fiksuoti sibirinis maumedis, europinis maumedis, pilkasis riešutmedis, tuopa baltoji, darželinis jazminas, paprastoji alyva, juodauogis šeivamedis

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Lietuvos inventoriai. XVII a. Sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas, Vilnius, 1962, 241–247.
  2. ↑ 1723 m. sausio 30 d. Dvaro pardavimo aktas, LVIA, SA 78, l. 471–474.
  3. ↑ LVIA, f. 443, ap. 2, b. 227, l.1, 93-97, 106–107, 138–145.
  4. ↑ Ibid., l. 158.
  5. ↑ LVIA, f. 1177, ap. 1, b.5471, l. 9, 45, 56.
  6. ↑ LVIA, f. 544, ap. 1, b. 13649, l. 19, 155.
  7. ↑ MAB, f. 79-147.
  8. ↑ Lietuvos TSR Valstybinės žemės ūkio komisijos protokolas, 1940.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Noriūnų_dvaras&oldid=7111207"