Taujėnų dvaras
55°23′50″š. pl. 24°45′38″r. ilg. / 55.397166°š. pl. 24.760489°r. ilg.
| Taujėnų dvaras | |
|---|---|
 Dvaro rūmai
| |
| Vieta | Taujėnai |
| Įkurtas | 1595 m. |
| Rūmų stilius | Klasicizmas |
| Bajorų giminės | Ploniauskiai, Manharsai, Masalskiai, Bonifacas Pacas, Epereišai, Radvilos, Benediktas Morikonis, Konstantinas Radvila |
| Parkas | Kraštovaizdžio plano |
| Savininkas | UAB „Taujėnų dvaras“ (Ričardas Stackevičius) |
Taujėnų dvaras – dvaras, stovintis Taujėnuose. Klasicistiniai rūmai su 6 kolonų portiku. Parkas - angliškojo kraštovaizdžio stiliaus, apsuptas ąžuolų ir užima apie 25 ha.[1] Šalia teka Mūšios upelis, yra tvenkiniai.
Šiandien dvare vyksta kultūriniai renginiai,[2] taip pat ir filmavimai.[3]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Taujėnų dvaras minimas nuo 1595 m.
1795 m. kaip Marijos Viktorijos Radvilaitės (Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės dukters) kraitį gavo LDK sekretorius, grafas Benediktas Morikonis.
1812 m. pavasarį, per Velykas, Taujėnuose viešėjo Rusijos imperatorius Aleksandras I, kuris čia inspektavo kariuomenės dalinius.
Dvaras ypač išgarsėjo XIX amžiuje, rūmai buvo pastatyti pagal italų architekto Pietro de Rossi projektą.
Po Marijos Viktorijos Radvilaitės ir jos vyro Benedikto Morikonio mirties Taujėnų dvaras vėl atiteko Radviloms. Iki II pasaulinio karo dvarą valdė Konstantinas Radvila.
Sovietmečiu dvare buvo įsikūrusi tarybinio ūkio direkcija.
1995 m. apleistus dvaro pastatus nusipirko broliai Stackevičiai.[1]
-
Napoloeno Ordos litografija, apie 1877 m. -
2018-05-03
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 „Atgimęs Taujėnų dvaras vilioja šlovinga praeitimi“. valstietis.lt. Valstietis.lt. 2019-02-28. Nuoroda tikrinta 2025-09-24.
- ↑ Mikėnaitė, Mingailė (2025-09-18). „Taujėnuose paminėta derliaus ir miestelio jubiliejaus šventė“. gzeme.lt. Gimtoji žemė. Nuoroda tikrinta 2025-09-24.
- ↑ „Filmavimams pasirinko Taujėnų dvarą“. valstietis.lt. Valstietis.lt. 2019-12-13. Nuoroda tikrinta 2025-09-24.
- Towiany (3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 439 psl. (lenk.)
