Chodkevičių rūmai
| Chodkevičių rūmai | |
|---|---|
 | |
| Vieta | Vilniaus senamiestis |
| Įkurtas | XVI a. pab. – XVII a. pr. |
| Rūmų stilius | Klasicizmas |
| Bajorų giminės | Chodkevičiai |
| Pastatų būklė | Restauruota |
| Savininkas | Lietuvos dailės muziejus |
Chodkevičių rūmai – pastatas Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje Nr. 4. Šiuo metu čia veikia Lietuvos dailės muziejus ir Vilniaus paveikslų galerija.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mūriniai pastatai rūmų vietoje užfiksuoti dar XVI a. Tuomet jie priklausė Trakų kaštelionui Jurgiui Chodkevičiui, vėliau atiteko jo vyriausiajam sūnui, žemaičių seniūnui Jurgiui. Iki 1617 m. šiuos rūmus valdė Jurgio brolis, Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius. Rūmuose gyveno mažiausiai aštuonios Supraslio šakos Chodkevičių kartos. Iki XVII a. vidurio Chodkevičiai supirkinėjo aplinkinius sklypus ir suformavo nemažą valdą. 1643 m. buvo išmūryta tvora, vėliau tapusi šiaurinio fligelio dalimi. XVII a. pirmoje pusėje Chodkevičiai sujungė kelis nupirktus namus ir renesanso stiliaus pietinę fligelio dalį. Rūmai buvo restauruoti 1691 metais.[1][2][3][4]
Po 1711–1712 m. maro Chodkevičių rūmai stovėjo apleisti. Vėliau Chodkevičiai rūmus nuomojo įvairiems asmenims. 1748 m. gaisro metu rūmai sudegė. 1754–1762 m. rūmai buvo atstatyti pagal architekto A.Virinerio projektą. XIX a. pradžioje rūmai pateko į Puslovskių rankas. 1808 m. valdoje stovėjo du pastatai, šiaurinis pastatas buvo trumpesnis su mediniu priestatu. Rūmuose tuomet priskaičiuota iki 33 kambarių.[1][2][3]
Apie 1825 m. rūmai buvo rekonstruoti, paaukštinti iki trijų aukštų, pailginti abu fligeliai, pastatyta oficina. Statiniai suformavo uždarą kiemą. Pastatai įgavo vėlyvojo klasicizmo bruožų. 1834 m. Chodkevičių rūmai atiteko uždaryto Vilniaus universiteto pagrindu įsteigtai Vilniaus medicinos-chirurgijos imperatoriškajai akademijai. Pastatuose buvo įrengti studentų bendrabučiai. Rūmus rekonstravo architektas T.Tyšeckis.[1][2][3]
1836–1839 m. rūmai vėl remontuoti. Buvo sutvarkytos 75 rūmų krosnys. 1841 m. Chodkevičių rūmai atiteko Vilniaus švietimo apygardai bei Vilniaus cenzūros komitetui. 1850–1851 m. kieme buvo pastatytas šiaurinis trikampis korpusas, kuriame buvo ratinė, vėliau įrengti butai.[1][2][3][5]
1919 m. rūmai gražinti Vilniaus universitetui. Pastatas remontuotas, įvesta kanalizacija, vandentiekis, buvo sutvarkytas stogas. Nuo 1940 iki 1981 m. pastate veikė Raudonojo Kryžiaus vaistinė. Pritaikius dalį pastato butams, II pasaulinio karo metu čia gyveno daug profesorių: Jonas Vabalas-Gudaitis, Vosylius Sezemanas, Povilas Pakarklis, Albinas Rimka, Pranciškus Šivickis. Iki 1981 m. pastate gyveno profesoriai: Juozas Baldžius, Ignas Jonynas, Vladas Jurgutis ir kt. Rūmų oficinoje veikė Aukštųjų mokyklų poliklinika.[1][3][6]
1981 m. Chodkevičių rūmai restauruoti pagal architektės Aušros Sidaraitės projektą. Buvo atstatytos I aukšto erdvės su atviromis arkomis. Rūmuose numatyta įrengti restoraną, cukrainę bei gyvenamąsias patalpas.[1][3]
1990 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Chodkevičių rūmai buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui.
Rūmų dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Dabartinį vaizdą rūmai įgijo XIX a. pirmoje pusėje (apie 1825–1834), pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Nuo 1994 m. rūmuose atidaryta XVI–XIX a. Lietuvos dailės ekspozicija. 1996 m. baigtas rūmų šoninių fligelių remontas. Pietų fligelio salėse eksponuojami Jurgio Baltrušaičio baldai, kituose fligeliuose veikia Dailės pažinimo centras, Integralios virtualios muziejų informacinės sistemos (LIMIS) administracija.[2]
Chodkevičių rūmuose veikia Vilniaus paveikslų galerija, įsikūrusi Lietuvos dailės muziejaus administracija, biblioteka, archyvas, dailės kūrinių saugyklos.
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Chodkevičių rūmai yra vėlyvojo klasicizmo formų. Rūmų ansamblis formavosi gotikos ir renesanso laikotarpiu. Rūmai pasižymi ampyrinės interjero puošybos fragmentais. Rūmus sudaro 2–3 aukštų korpusai, kurie supa didelį kiemą, iš kurio veda dveji vartai. Rūmų langai išpuošti apvadais, pastogė – karnizu. Rūmus puošia ir žemas trikampis frontonas. Reprezentacinis vakarų korpuso fasadas yra vienas ryškiausių Didžiosios gatvės akcentų.[2][3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. Vilniaus gatvių istorija. Vilnius: Charibdė, 2011. ISBN 978-9955-379-38-8.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
- ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
- ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
- ↑ A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
