Renavo dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 56°13′40″N 22°03′22″E / 56.22778°N 22.05611°E / 56.22778; 22.05611

Renavo dvaras
Renavo dvaras
Renavo dvaras
Vieta Renavas
Įkurtas XVI a.
Rūmų stilius Neoklasicizmas
Bajorų giminės Antanas Renė,
Feliksas Mielžinskis
Napoleonas Orda. Renavo dvaras XIX a.

Renavo dvaras – dvaras ir jį juosiantis parkas Mažeikių rajono Sedos seniūnijos Renavo kaime, ant Varduvos upės kranto. Vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių dvaro ansamblių Žemaitijoje. Dvaro miško parke ošia gamtos paminklai – storiausia Lietuvoje Renavo eglė, taip pat Daugiavaikė liepa.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama XVI a. Dvaro pastatas tada buvo medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad nedidelis mūrinis pastatas čia jau turėjo stovėti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anksčiau šis dvaras buvo vadinamas Gaurų dvaru, o vėliau, kai XVII a. pabaigoje jo šeimininkais tapo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, dvarui palaipsniui prigijo Renavo pavadinimas.

XIX a. pirmoje pusėje Renavo dvarą valdė Antanas Renė, garsėjęs pomėgiu sodininkauti. Dvaras pagarsėjo sodu ir apie 18 ha angliško stiliaus parku. Buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai.

1866 m. grafas Antanas Renė į dvarą priglaudžia gyventi žmonos draugę, našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos vaikus Stanislovą bei Gabrielių – būsimuosius Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarą ir pirmąjį Lenkijos Respublikos Prezidentą. Tuo metu šiame dvare namų mokytoju dirbo Laurynas Ivinskis, kuris įskiepijo auklėtiniams pagarbą lietuvių kalbai ir paskatino domėtis žemaičių tautosaka. Narutavičiai Renave gyveno iki Antano Renė mirties.[1]

Po jo mirties dvaras atiteko Eugenijui Renė. Renne giminės atstovas Karolis Evaldas Renne 1732 m. iš Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto II gavo barono titulą. Šis titulas 1841 m. patvirtintas Rusijoje. Antanas Renne vaikų neturėjo ir visą savo turtą užrašė Feliksui Mielžinskiui (18711910 m.). Felikso Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės. Mielžinskis šalia Varduvos upelio gražioje vietoje įkūrė naują apie 6 ha ploto parką. Parke suskaičiuota 48 rūšių bei formų 1761 medis. Parke auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo 1,2 m, ir liepa, ant kurios kamieno iš šaknų išaugusios dar šešios liepos.

Apie 1880 m. šlaito viršuje buvo perstatyti kuklūs, bet gana puošnūs rūmai, garsėję vertingomis paveikslų bei antikvarinių meno dirbinių kolekcijomis. Žinoma, kad Mielžinskiai itin didžiavosi Europos miestuose pagamintais senovinio porceliano dirbiniais. Bibliotekoje buvo daugiau kaip 1000 tomų knygų, daugiausia – gražiai įrištos, išleistos vokiečių ir lotynų kalbomis. Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. antrosios pusės leidiniai, daugiausia lotyniški. [2]

Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. 1980 m. dvaro rūmai pradėti restauruoti. Rūmuose išsaugota autentiška dvaro laikų bibliotekos aplinka. Nuo 1996 m. rūmuose veikia Mažeikių muziejaus filialas. Salėse eksponuojami meno kūriniai, veikia kilnojamos parodos. 1999 m. Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kodas G216K). Kompleksui priklauso rūmai, XIX a. pirmosios pusės statiniai: svirnas, arklidė, du tvartai, ūkinis pastatas, sandėlis, rūsys, oranžerijos liekanos ir 1870 m. statyta oficina.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka