Skarulių dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Skarulių dvaras
Vieta Skaruliai
Įkurtas 1597 m.
Rūmų stilius Medinis
Bajorų giminės Skarulskiai,
Andriejus Skarulskis,
Vaclovas ir Jurgis Andrejevičiai,
Baltramiejus Michnevičius Skarulskis,
Andrius Skarulskis

Skarulių dvaras (arba Lipnikų dvaras) yra į rytus nuo Skarulių, Jonalaukio kaime. Pats Skarulių kaimas įsikūręs kairiajame Neries krante netoli azoto trąšų gamyklos AB „Achema“. Kaip ir kaimas, Skarulių dvaras yra apie 2 km į šiaurę nuo Jonavos, prie kelio JonavaŽasliaiKaišiadorys. Išlikęs tik mūrinis buvusio dvaro fragmentas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skarulių dvaro pavadinimas kilo po to, kai bajorai Skarulskiai 1597 m. įsigijo Lipnikų dvarą. Istoriniai šaltiniai liudija, kad iš Skarulių giminės pirmasis dvarą valdė Andriejus Skarulskis - buvęs Kauno apskrities bajorų maršalka.

Kaip rodo istoriniai šaltiniai, Skarulių dvaras įsikūrė XVI a. 1-ojoje pusėje. Pagal padavimus pirmoji bažnyčia Skaruliuose pastatyta Vytauto valdymo metu, bet tai įrodančių duomenų nėra.

1522 m. balandžio 1 d. Lipnikų (vėliau Skarulių) Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo, šventųjų Jurgio, Mikalojaus, Martyno ir Onos bažnyčią fundavo ir pastatė Mikalojus ir Magdalena Stankovičiai. Mirus M. Stankovičiui, jo žmona Magdalena, taip pat jo turtų paveldėtojai Vaclovas ir Jurgis Andrejevičiai, Motiejus Petraškevičius ir Stanislovas Bogdanovičius Lipnikų dvarą su viskuo, kas jam priklausė, bažnyčiai perdavė sau pasilikdami patronato teisę. Už tai, kad atsisakė dvaro, jiems buvo sumokėta 20 kapų lietuviškų grašių.

1597 m. Lipnikus ėmė valdyti Baltramiejus Michnevičius Skarulskis. 1596 m. teismo knygose randamas ginčo tarp B. Skarulskio ir Petro Peskevičiaus aprašymas, iš kurio matyti, kad Skarulskiai nebuvo įsitvirtinę šioje Žemėje. Kad ne visa Skarulių žeme priklausė naujam šeimininkui rodo ir tai, jog čia savo valdas turėjo Uršulė Stanislovaitė Daugintaitė-Daukšienė, vieno iš lietuvių raštijos pradininko kanauninko Mikalojaus Daukšos pamotė.

M. Daukšos tėvas Baltramiejus Daukša Daugintaitę galėjo vesti apie 1560 metus. 1592 m. gegužės 29 d. Kauno žemės teismo knygose yra įrašas apie 1590 m. lapkričio 28 d. raštą, kuriuo Uršulė Baltramiejienė-Daukšienė savo turtą Skaruliuose dovanojo dukterims Elzbietai ir Sofijai. Vadinasi, tos žemės dar nepriklausė Skarulskiams.

Elzbieta, ištekėjusi už Veliuonos valsčiaus žemininko, savo dvaro dalį pardavė Kauno pavieto ir Veliuonos valsčiaus žemininkui Petrui Mikalojevičiui Jontautui. Šis vėliau vedėjos seserį Zofiją, kuri jam padovanojo antrą Skarulių dvaro dalį. Tuo metu šios žemės nepriklausė Skarulskiams.

Tik 1599 m. P. M. Jontautas pardavė dvarelį Andriui Skarulskiui - Kauno apskrities maršalkai (Kauno Žemės teismo įrašas). 1600 m. gegužės 31 d.). Žinoma, kad Andrius Skarulskis 1597 m. nupirko dvarą iš savo brolio Baltramiejaus. Tuo laiku, matyt, buvo du dvarai, kadangi vietovė vadinta Skaruliais.

Istorikai, išnagrinėję to meto dokumentus, padarė išvadą, kad Uršulė Stanislovaitė Daugintaitė - M. Daukšos tėvo antroji žmona, Mikalojaus pamotė.

Tuo metu Skarulių dvaras buvęs garsus. Dvarininkas Andrius Skarulskis bendravo ir giminiavosi su Kosakovskiais, kurie vėliau įkūrė Jonavos miestelį.

A. Skarulskis, apsilankęs Jeruzalėje, kur lydėjo Radvilą Našlaitėlį, nusižiūrėjo patikusios bažnyčios projektą ir pagal jį šalia dvaro 1620-1622 m. buvo pastatyta mūrinė Skarulių Šv. Onos bažnyčia.

XVII a. viduryje karuose su Maskva ir švedais Skarulių dvaras buvo sudegintas ir ilgą laiką neatstatytas.

XVIII a. pirmoje pusėje Skarulių dvarą perėmė valdyti Domininkas Kosakovskis, kurio giminaičiai didikai Kosakovskiai. Taip Skaruliai pardavė praskolintą savo giminės lizdą grafams Kosakovskiams. Šiame dvare vyskupas J. K. Kosakovskis leido savo vasaras. Būtent Kosakovskiai laikomi Jonavos miestelio įkūrėjais.

XIX a. Skarulių dvaras atiteko dvarponiams Semaškoms. Dar vėliau dvaras perėjo rusų tautybės dvarininkų Andriejevų žinion. Jį ilgai valdė Jekaterina Andriejevienė, o po jos - Račkauskų giminė.

Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsikūrę olandai, vėliau buvo laikomi belaisviai - vokiečiai. Pokario metais dvaras buvo nacionalizuotas.

Architektūra ir išplanavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skarulių dvarą sudarė medinis dvaro pastatas, du kumetynai, rūkykla du svirnai, du mūryti pastatai su rūsiais, pirtis, skalbykla. Dvarą supo sodas, kuriame augo obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios. Sodą juosė riešutynai sode buvo du stačiakampio formos prūdai, kelios liepų ir kitų medžių alėjos Prie dvaro buvo pasodinta įvairių medžių ir krūmų: klevų, ąžuolų, gudobelių liepų, drebulių.

1922 metų sudarytame Skarulių dvaro plane pažymėta, kad dvarui kartu su mišku priklausė 80,6 ha žemės bei atskiras sklypas su malūnu. Dvare stovėjo 10 pastatų.

Po Antrojo pasaulinio karo 1945 m. dvare veikė septynmetė, vėliau - aštuonmetė - devynmetė mokykla. 1980 m. dvaras visiškai nugriautas, sunaikintas sodas, tvenkiniai. Šiuo metu išlikę tik vieno mūrinio pastato su skliautiniais rūsiais griuvėsiai. Matyt, tai XVI a. statinys.

Archeologiniai tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1995 m. buvusioje Skarulių dvarvietėje atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Archeologai atidengė iš lauko riedulių mūrytas medinio pastato pamatų liekanas. Rasta: plokštiniai, karniziniai kokliai, buitinė keramika, ažūrinių karūnėlių fragmentai, datuotini XVI a. viduriu. Kai kurie kokliai puošti stilizuotu geometriniu augaliniu ornamentu. Rasti kokliai ir buitinė keramika savo įvairove ir kokybe niekuo nesiskiria nuo miestietiškų. Matyt, didžioji jų dalis atvežta iš miestų, galbūt dalis puodų žiesti ar lipdyti vietoje. Rasta per 40 skirtingo ornamento koklių. Lyginant koklius pastebėta, kad dalis jų atvežti iš Kauno, o kita dalis - iš Kėdainių. Šiuo metu dvarvietė apleista. Dvaro liekanas niokoja ir gyventojai, plyta po plytos išnešiodami unikalaus Skarulių dvaro liekanas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Regina Kasperavičiūtė-Karaliūnienė: „Sunaikinto Skaruliu kaimo istorija”. Mūsų kraštas, 2001, Nr. 13, p. 126, 127.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mano gimtinė gyva atmintyje: sunaikinto Skarulių kaimo atminimui / Regina Kasperavičiūtė-Karaliūnienė. – Jonava: Linotipas, 2005. - 79 [1] p. ISBN 9955-654-02-3.