Abramavičių rūmai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Abramavičių rūmai
Abramavičių rūmai iš Rotušės a.
Abramavičių rūmai iš Rotušės a.
Vieta Vilniaus senamiestis
Įkurtas XVIII a.
Rūmų stilius Klasicizmas
Bajorų giminės Staškevičiai, Abramavičiai
Pastatų būklė Restauruota
Savininkas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija

Abramavičių rūmai – pastatas Vilniaus senamiestyje, Rotušės aikštėje, Didžioji gatvė Nr. 36. Šiuo metu pastatas priklauso Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abramavičių rūmai (Jono Bulhako fotografija 1915 m., saugoma Lietuvos dailės muziejuje)

1636 m. surašymo dokumentuose šioje vietoje minimos dvi atskiros valdos. Vieną valdą valdė Vilniaus burmistras Kasparas Lamperovičius, antroji valda priklausė jėzuitams. Tiek Lamperovičiaus, tiek jėzuitų namai buvo mūriniai, pirmasis – trijų aukštų, antrasis – dviejų.[1]

1697 m. visa valda atsidūrė vienose rankose. Joje stovėjo dviejų aukštų namas, ūkiniai pastatai, alaus darykla. Valda priklausė karališkajam pirkliui Kristupui Staškevičiui. Po 1748 m. gaisro apgadinti pastatai atiteko Starodubo seniūnui Andriui Abramavičiui, kuris pradėjo rekonstrukcijos darbus: 1755 m. dalį namo atstatė, dalį pastatė iš naujo, paprašęs lėšų iš magistrato. Spėjama, kad pagal Martyno Knakfuso projektą prie savo pastato prijungę gretimus namus ir juos rekonstravę Abramavičiai įsirengė puošnius rūmus. 1790 m. Vilniaus namų sąraše kaip valdos savininkė nurodyta Abramavičienė. XIX a. pradžioje rūmai jau buvo visiškai susiformavę.[1][2]

1806 m. rūmuose buvo 22 didesni ir 11 mažesnių kambarių, 22 koklinės ir 2 plytų krosnys. Kieme stovėjo arklidės ir ratinė.[1][2]

Vėliau rūmų savininkai keletą kartų keitėsi. 1843 m. Abramavičių rūmuose rezidavo Lietuvos pravoslavų metropolitas J.Semaška.[3] 1844 m. rūmai atiteko Lietuvos stačiatikių dvasinei konsistorijai. 18541857 m. pastatas pagal architekto Tomo Tišeckio projektą buvo rekonstruotas. Rūmų rekonstrukcijos darbus 1858–1860 m. tęsė ir Vilniaus gubernijos architektas Afanasijus Ranvydas. Skulptorius Osipas Kozlovskis pagal architekto pateiktus eskizus iš alebastro ir cemento rūmų fasadui nulipdė emblemą su herbo skydu, taip pat sukūrė architravo ir karnizo puošybą, piliastrų kapitelius.[1][2]

Šiame name 1914–1915 m. rezidavo Lietuvos stačiatikių arkivyskupas Tichonas (Vasilijus Belavinas). Jis 1917 m. išrinktas Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchu. Mirė 1925 m.

Pirmojo pasaulinio karo metais konsistorija iš rūmų buvo evakuota. 1916–1922 m. pastate miestiečiams įrengti butai. Vėliau pastatas priklausė jėzuitams – čia veikė Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių bendrabutis. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose įsikūrė Juozo Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla, kuri 2004 m. reorganizuota į konservatoriją.[1][2]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abramavičių rūmų fasado portikas ir frontonas (Jono Bulhako fotografija 1910–1939 m.)

Rūmai yra baroko ir ankstyvojo klasicizmo stiliaus. Keturi rūmų korpusai supa beveik uždarą kiemą, į kurį yra du įvažiavimai: pagrindinis reprezentacinis – iš Didžiosios gatvės ir ūkinis – iš Šv. Kazimiero gatvės. Prie Didžiosios gatvės esančiam vakariniam korpusui būdingos ankstyvojo klasicizmo formos. Prie rūmų šliejasi Šv. Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno ansamblio pastatai.[1][2] [4].

Pagrindinio pastato fasade yra keturių kolonų portikas su antablementu, kuris atskiria antrą ir trečią aukštus. Virš portiko yra iškyša, virš jos trikampis frontonas. Portiko vidurinėje dalyje yra įvažiavimo vartai su arka. Daugiausia dekoro yra portike.[1][2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Antanas Rimvydas Čaplinskas. Didžioji gatvė. Valdovų kelias. Vilniaus gatvių istorija. Vilnius: Charibdė, 2011. ISBN 978-9955-379-38-8.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  3. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  4. http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1208

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Koordinatės: 54°40′38″ š. pl. 25°17′17″ r. ilg. / 54.67722°š. pl. 25.28806°r. ilg. / 54.67722; 25.28806