Astravo dvaras

Koordinatės: 56°13′10″ š. pl. 24°46′06″ r. ilg. / 56.21944°š. pl. 24.76833°r. ilg. / 56.21944; 24.76833
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Astravo dvaras
Astravo dvaras
Astravo dvaras
Vieta Astravas
Įkurtas 1842 m.
Rūmų stilius Romantizmas
Bajorų giminės Radvilos,
Juozapas Mykolas Tiškevičius

Astravo dvaro sodyba – viena raiškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Išsidėsčiusi Astrave, Širvėnos ežero pusiasalyje, patogiai pasiekiama iš Biržų pėsčiomis Širvėnos ežero tiltu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvarą įkūrė Tiškevičiai, įgiję Biržus XIX a. pradžioje. Kunigaikštis Dominykas Radvila 1811 m. dvarą pardavė grafui Mykolui Tiškevičiui. Pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinti kliudė tai, jog kiti Radvilų palikuonys pareiškė pretenzijas, taip pat ir tai, jog grafas Mykolas Tiškevičius vadovavo lietuvių pulkui kariaujančiam Napoleono armijoje. Rusijos caras Nikolajus I tik 1844 m. pripažino Biržų kunigaikštystę grafo sūnui Jonui Tiškevičiui.[1]

Dvaro statybos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jonas Tiškevičius vietą reprezentaciniams Astravo dvaro sodybos rūmams pasirinko Astrave, už trijų kilometrų nuo Biržų centro, Širvėnos ežero šiauriniame krante prie Apasčios upės. 1840 m. juos projektavo Tomas Tišeckis, o vėliau rūmų pagrindinio fasado brėžinys buvo tiksliai įgyvendintas. Manoma, jog statyboms vadovauti iš Raudondvario buvo pakviestas Cezaris Laurynas Anikinis, atvykęs į Lietuvą Napoleono karo metu. Medžiagos statybai atgabentos iš Sankt Peterburgo bei Rygos. Kelias į Rygą buvo patogus, nes Širvėnos ežeras įėjo į vandens kelių sistemą, jungiančią šį kraštą su Rygos uostu. 1841–1842 m. vykdytas pirmas statybos tarpsnis, kurio metu turėjo būti pastatyta romantinio klasicizmo centrinė rūmų dalis. Interjero dekoravimą atliko Lietuvos tautodailininkas grafikas, medžio drožėjas Stepas Jurevičius. Jis išdrožė buazerijas, laiptų turėklus, indaujas, langų apvadus, ąžuolinius frizus su ąžuolo lapų ir gėlių pynėmis. Rūmų pagrindinio įėjimo dekoravimui 1851 m. iš Sankt Peterburgo atvežtos dvi liūtų skulptūros. Antras Tomo Tišeckio projektuotas statinys dvaro sodyboje buvo arklidė-ratinė su maniežu. 1851–1861 m. Širvėnos ežero pusiasalyje suplanuotas 18 ha parkas su įvairaus dydžio tvenkiniais ir kanalu.[2] 1860 m. pastatytas tiltas-užtvanka, iki 1986 m. laikiusi Širvėnos ežero vandenis.

Biržų majoratas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1862 m. Jonas Tiškevičius įsteigė nedalomą žemėvaldos vienetą – Biržų majoratą su 50 000 ha žemės. Tais pačiais metais Jonas Tiškevičius tragiškai žuvo. Majoratas atiteko sūnėnui Mykolui Tiškevičiui.[3] Jis Astravo rinkinius papildė radiniais iš Egipto, Pompėjos ir Herkulanumo archeologinių kasinėjimų, o 1872 m. majoratą paveldėjo jo sūnus Juozapas Tiškevičius. Po pastarojo mirties 1901 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Alfredas Tiškevičius.[4] Alfredas Tiškevičius į Astravą atvykdavo tik su reikalais arba pramogauti, mėgdavo medžioti. Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje saugomi keli jo medžioklių trofėjai. Astravo dvare jis laikydavo kelioninius ir lenktyninius žirgus, apie 300 medžioklinių šunų. Jis taip pat prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo, 1919 m. išvyko dirbti į šalies atstovybę Londone.[5] Nuo 1921 m. Astravo dvarą paskyrė prižiūrėti Petrui Variakojui.[6]

AB „Siūlas“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923–1924 m. Astravo dvare buvo įkurtas vilnų verpimo fabrikas ir viena iš pirmųjų Biržų apskrityje garinė pieninė, kuri vėliau iškelta į Biržus. 1924 m. Petras Variakojis nupirko iš grafų Tiškevičių Biržų alaus bravorą, Astravo vandens ir žemutinį malūną, vilnų verpimo fabriką ir plytinę Dirvoniškių palivarke.[7]

1928 m. Petras Variakojis buvusiose arklidėse įkūrė pirmąjį lininės produkcijos fabriką Lietuvoje „Siūlas“.[8] Tuo metu pamainomis dirbo 49–52 darbininkai. „Siūlo“ fabrikas kasmet plėtė savo veiklą. 1939 m. vasarą jame dirbo daugiau kaip 300 darbininkų. Kad Biržuose gyvenantys darbuotojai galėtų lengviau pasiekti Astravą, Širvėnos ežero rytiniame pakraštyje buvo pastatytas pėsčiųjų tiltas, vadintas lieptu.[9] Nuo pat pradžių įmonės veikla buvo susijusi su linu ir jo gaminiais. AB „Siūlas“ gamino linines virves, maišus, pramoninius audinius. Vėliau pradėti gaminti aukštos kokybės verpalai ir audiniai, skirti namų tekstilei ir drabužiams. Dabar įmonėje nuolat dirba beveik 400 darbuotojų. Visa įmonės veikla yra suskirstyta į šešis pagrindinius etapus: lininių verpalų verpimas, audinių audimas, modeliavimas, dažymas, apdaila, siuvimas. Šioje įmonėje gaminami balti, natūralaus lino spalvos bei dažyti įvairiais atspalviais verpalai, lininiai ir puslininiai audiniai, taip pat siuvami lininiai gaminiai virtuvei, valgomajam, patalynės užvalkalai, užuolaidos, drabužiai bei aksesuarai. AB „Siūlas“ produkciją parduoda daugiau nei 65 pasaulio šalyse, daugiausiai Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijoje, Australijoje.[10] Lietuvoje šiuo metu veikia šešios firminės „Lino Namai“ parduotuvės.[11]

Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per nacių okupaciją 1941 m. Astravo miškelyje buvo sušaudyta apie 3000 žmonių, daugiausia žydų. Nuo 1958 m. Astravas – Biržų miesto dalis.[12]

1956–1965 m. Astravo dvaro sodybos rūmai buvo restauruoti, sutvarkyta parko dalis, 1987 m. atstatytas dvaro sodybą ir Biržų miestą jungiantis pėsčiųjų tiltas per ežerą.[13]

Pirmasis rezidenciją paminėjo Eustachijus Tiškevičius 1869 m. Sankt Peterburge išleistoje knygoje apie Biržų praeitį. Joje publikuota M. Fajanso litografija, vaizduojanti rūmus, tačiau nieko nerašoma apie statybas ir sodybos ypatybes.[14]

Rūmų architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Astravo rūmų kompozicija simetriška, centre iškilęs bokštelis primena Biržų bažnyčios bokštus. Fasadai modifikuotų formų, vietoj kolonų sumūryti keturkampiai stulpai. Platūs langai, lenktos sienos, arkados, šlifuoto granito laiptai Tiškevičių buvo perimti iš vakarietiškų architektūros pavyzdžių, tačiau rūmų cokoliui panaudotas vietinei statybos tradicijai būdingas akmenų bei skaldos mūras. Centrinėje pastato dalyje sumūryti skliautuoti rūsiai. Rūmų viduje yra paradinis vestibiulis, užimantis du aukštus, ir salė, iš kurios patenkama į terasą ir laiptus, vedančius ežero link. Abipus ovalinės salės išdėstyti valgomojo, biliardinės, bibliotekos kambariai. Jų bei vestibulio sienas dengia ąžuolo paneliai, drožinėti frizai. Visus medžio darbus interjeruose atliko vietinis meistras Stepas Jurevičius.[15]

Tiškevičių giminės kolekcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Astravo dvaro sodybos rūmuose saugomi moksliniai rinkiniai – biblioteka, nupirkta iš grafo Mykolo Borcho, slaviški metraščiai, įvairūs Radvilų, Sapiegų giminių dokumentai.[16] Iliustracijų, geografinių žemėlapių ir garsių dailininkų piešinių bibliotekos rinkiniuose užregistruota 1063. Archeologinėje kolekcijoje yra nemažai Mykolo Tiškevičiaus surinktų radinių iš Pompėjos ir Herkulanumo. Etnografinę kolekciją sudarė daiktai iš Amerikos, parvežti majorato steigėjo Jono Tiškevičiaus. Tapybos rinkiniuose buvo flamandų, olandų, vokiečių meistrų darbų. Salėse eksponuoti ginklai, mundurai, ordinai ir medaliai. Vertingiausia tarp Astravo rinkinių buvo tapybos kolekcija. Dalis Biržų rinkinių buvo išgabenta iš Lietuvos ir 1922 m. parduota aukcione Paryžiuje. 1927 m. tris eksponatus įsigijo Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, kuriame dabar taip pat saugomas paveikslų rinkinys, kurį 1931 m. nupirko Švietimo ministerija.[17]

Sodybos struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Astravo dvaras vakare

Sodybą sudaro:

  • į italų vilą panašūs mūriniai ampyro stiliaus rūmai, statyti 1842 m., perstatyti 1862 m., architektas Tomas Tišeckis. Ypač vertingas buvo klasicistinis rūmų vidaus dekoras, įspūdingas reprezentacinis holas, dvi salės. Viduje dviaukštis su 8 kolonomis ir medine drožinėta apdaila vestibiulis. Rūmų prieangį puošusios liūtų skulptūros, išlietos XIX a. viduryje Sankt Peterburge. Dabar rūmai restauruoti, prie įėjimo pastatytos betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros. Autentiškos skulptūros nuo 1937 ar 1938 m. stovi prie Kauno karo muziejaus.
  • du malūnai, vandens malūnas pastatytas 1867 m.,
  • žirgynas,
  • vartininko namelis,
  • palivarko namas, pastatytas 1820 m., seniausias ansamblyje,
  • arkinis, panašus į romėnų akveduką tiltas per Apaščią, pastatytas 1860 m.
  • 18 ha mišraus plano parkas, įkurtas 1851–1862 m. Parke auga tik vietiniai augalai – eglės, mažalapės liepos, pušys.

Rūmuose buvo dalis Tiškevičių ir Radvilų archyvo, biblioteka, kurioje buvo XV–XVII a. knygų, archeologijos, etnografijos, dailės kolekcijos XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje išvežtos į Vilnių ir Paryžių.[18]

Kiti sodybos statiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. antroje pusėje pastatytas anglišką kotedžą primenantis vartininko namelis (kai kur vadinamas šunininko nameliu). Jis vienaukštis su mansarda, sienos mūrytos raudonomis plytomis, cokolis – iš tašyto akmens.

Žirgynas-ratinė bei maniežas sumūryti iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų pagal Tomo Tišeckio projektą. Pastatas turi bokštelius, pusapskričių arkų langus bei puošnų frontoną. Perstatant žirgyną į fabriką buvo pritaikytos panašios medžiagos bei stilinės formos. Dar vienas sodybos objektas, vienintelis toks Lietuvoje, yra 51 metro ilgio tiltas—užtvanka per Apaščios upelį, primenantis romėnų akveduką. Jis statytas 1858–1860 m., restauruotas 1996 m. Užtvanka sudaryta iš akmenų pagrindo ir raudonų plytų arkų, kuriose įtaisyti pakeliami ir nuleidžiami mediniai skydai. Jie sulaiko arba praleidžia ežero vandenį į kanalą, kad veiktų vandens malūnas.[19] Iki 1986 m. šis tiltas-užtvanka laikė Širvėnos ežero vandenis.[20] lš lauko akmenų su skaldos ir tinko intarpais mūrytas vandens malūnas, statytas 1867 m., tebestovi ežero pakrantėje. Sodyboje buvo antras panašus žemutinis malūnas. 1820 m. pastatytas senasis mūrinis palivarko namas. Tai vieno aukšto stačiakampio plano pastatas, dengtas aukštu stogu.[21]

Sodybos parkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parkas pradėtas sodinti apie 1851 m., vėliau, 1859–1861 m., jame buvo tvarkomi keliai, alėjos, įrengiamos oranžerijos.[22] Parkas įrengtas pusiasalyje, ribojamas kanalo ir Apaščios upelio. Jame auga lapuočiai, europiniai maumedžiai, baltosios tuopos, veimutinės pušys, karpotieji beržai, ąžuolai.[23] Parke gyvena net devynių rūšių šikšnosparniai. Iš jų Branto ir kūdriniai pelėausiai, europiniai plačiaausiai, rudieji nakvišos, šiauriniai šikšniai ir šikšniukai nykštukai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.[24]

Parko tvarkymo darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip praneša Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, pagal projektą, kurį parengė UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“, tvarkoma parko teritorija, atliekamas kelio, takų remontas, vejos želdinimas, atkuriami gėlynai, restauruojami mažosios architektūros elementai. Parke vyksta ir tvarkomieji statybos darbai: mažosios architektūros elementų (suolų, pavėsinės, tiltelio, prieplaukos) statybos, laistymo sistemos įrengimo, lietaus nuotekų šalinimo tinklų statybos, tvenkinių išvalymo, krantinės remonto, žemės lyginimo, apšvietimo bei lauko vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo darbai.[25]

Astravo dvaro sodybos parkas yra nacionalinio lygmens kultūros paveldo objektas, todėl turi būti išsaugomi esami ir atkuriami pažeisti parko elementai, tam, kad būtų išlaikytas objekto autentiškumas ir grąžinta pirminė parko išraiška bei forma. Sutartyje numatytas darbų atlikimo terminas – 20 mėnesių. Darbų pradžia – 2019 m. rugpjūčio mėn.[26]

Darbai finansuojami pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 5 prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos" 05.4.1-APVA-V-016 priemonę „Saugomų teritorijų ir valstybinės reikšmės parkų tvarkymas, pritaikymas lankymui", projekto vertė – 831 667,57 Eur (644 318,25 Eur dengiama iš Europos Sąjungos lėšų ir 187 349,32 Eur iš savivaldybės biudžeto).[27]

Sodybos saugojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų Tarybos nutarimu 1963 m. Astravo dvaro sodyba įtraukta į Respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, į kurį įrašyti Astravo dvaro sodybos rūmai, parkas, tiltas ir užtvanka. 1990 m. Paminklo-tvarkos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės įsakymu įtraukti ir sargo namelis, vandens malūnas, arklidės, du kumetynai, du gyvenamieji namai ir tvartas. 2001 m. Astravo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą.[28]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Alfonsas Kazitėnas. Astravo dvaras. Panoramas.
  2. ↑ Astravo dvaro sodyba. Kultūros vertybių registras. Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ Aldona Snitkuvienė. Biržų Tiškevičių mecenavimas, kultūrinė ir mokslinė veikla. Liaudies kultūra, 2004, Nr. 1, p. 55—65.
  4. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. ASTRAVO DVARO SODYBOS YPATYBĖS. Žiemgala 2006/1.
  5. ↑ Alfonsas Kazitėnas. Astravo dvaras. Panoramas.
  6. ↑ Rita Variakojytė – Kiguolienė. Ir aš čia buvau. Alytus. Albagrafija, 2005.
  7. ↑ Jonas Yčas. Biržai: Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė. Istorijos eskizas. Kaunas. „Spindulio“ B-vės spaustuvė, 1931.
  8. ↑ Seniausias Lininės Produkcijos Gamintojas Lietuvoje nuo 1928.
  9. ↑ Rita Variakojytė – Kiguolienė. Ir aš čia buvau. Alytus. Albagrafija, 2005.
  10. ↑ Apie Mus. AB „Siūlas“. Istorija, Gamyba, Produkcija.
  11. ↑ Lino Namai. Firminės AB „Siūlas“ parduotuvės Lietuvoje.
  12. ↑ Valstybinė lietuvių enciklopedija. Astravas.
  13. ↑ Alfonsas Kazitėnas. Astravo dvaras. Panoramas.
  14. ↑ Astravo dvaras. Įdomūs straipsniai, 2011.
  15. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. ASTRAVO DVARO SODYBOS YPATYBĖS. Žiemgala 2006/1.
  16. ↑ Tiškevičius E. Biržai. Žvilgsnis į miesto, pilies ir majorato praeitį (vertė Algimantas Baublys), Šiauliai, Saulės Delta, 1998, p. 99—101.
  17. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. ASTRAVO DVARO SODYBOS YPATYBĖS. Žiemgala 2006/1.
  18. ↑ Aldona Snitkuvienė. Mykolo Tiškevičiaus (1828–1897) kolekcija: 1697 m. veidrodžio paslaptis.
  19. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. ASTRAVO DVARO SODYBOS YPATYBĖS. Žiemgala 2006/1.
  20. ↑ Astravo dvaras. Biržų turizmo informacijos centras. Archyvuota kopija 2020-11-02 iš Wayback Machine projekto.
  21. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. ASTRAVO DVARO SODYBOS YPATYBĖS. Žiemgala 2006/1.
  22. ↑ Firkovičius R. Astravo dvaro pastatai ir parkas (R 97). lstorinė apybraiža, 1982, rankraštis. Vilniaus apskrities archyvas (VAA), F.5 – 3064, p. 4.
  23. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. ASTRAVO DVARO SODYBOS YPATYBĖS. Žiemgala 2006/1.
  24. ↑ Alfonsas Kazitėnas. Astravo dvaras. Panoramas
  25. ↑ PEIZAŽINIS PASIDIDŽIAVIMAS: Tvarkomas Astravo dvaro sodybos parkas, 2020.
  26. ↑ Įsibėgėja Astravo dvaro sodybos parko tvarkymo darbai. Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra, 2020.
  27. ↑ Atgyja Tiškevičių įkurtas Astravo dvaro parkas. Kultūros paveldo departamentas. Naujienos, 2020.[neveikianti nuoroda]
  28. ↑ Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. ASTRAVO DVARO SODYBOS YPATYBĖS. Žiemgala 2006/1.

56°13′10″ š. pl. 24°46′06″ r. ilg. / 56.21944°š. pl. 24.76833°r. ilg. / 56.21944; 24.76833

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Astravo_dvaras&oldid=6878612"