Neoklasicizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kauno karininkų ramovė – vienas lietuviško neoklasicizmo pavyzdžių

Neoklasicizmas (neo + klasika, iš lot. classicus – „pirmaeilis“) – XIX–XX a. meno, literatūros, muzikos, architektūros įvairių tendencijų sambūris, jungiantis klasiką, baroką, rokoką.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 1958 m., Vilnius

Neoklasicizmo architektūroje taikyta orderinė sistema, papildyta renesanso ir baroko elementais. I etapas klestėjo Rusijoje ir JAV. II etapas truko XX a. 1-ojoje pusėje, buvo susijęs su laisva orderinės sistemos interpretacija, klasicizmo formos derintos su moderniomis konstrukcijomis ir medžiagomis. Klasicizmo formas architektūroje pritaikė totalitariniai režimai (stalinizmas SSRS, nacizmas Vokietijoje ir fašizmas Italijoje).

Lietuvos architektūroje I etapui priskiriami Trakų Vokės dvaro rūmai (1880), Užutrakio dvaro rūmai (1901), dabartinė Lietuvos mokslų akademija (1908). II etapas labiausiai išryškėjo XX a. tarpukariu KauneLietuvos banko rūmai (1928), Kauno filharmonija (1930), Karininkų ramovė (1937) ir kt.[1] Sovietmečio neoklasicizmas dar vadintas socialistiniu realizmu – tarp jų vienas didžiausių yra Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (1958).

Skulptūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. sovietmečio Lietuvoje plito neoklasicistinis Motinos Tėvynės įvaizdis – J. Mikėno „Taika“ (1960) ir „Pirmosios kregždės“ (1964, 1987), G. Jokūbonio „Motina“ Pirčiupių kaime (1960).[2]

Muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos banko rūmai, Kaunas, 1928 m.

Neoklasicizmas muzikoje plėtojo daugiausia baroko tradicijas. Kai kurių šalių (dažniausiai Rusijos) muzikologai reikšmingai neoklasicizmo stiliaus atmainai apibūdinti vartoja dar ir neobaroko terminą. Tarp lietuvių neoklasicizmo muzikos bruožų turėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Balys Dvarionas, Julius Juzeliūnas ir kt.[3]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzų literatūroje neoklasicizmo atstovai yra Paulas Valerys ir Džeimsas Tisotas, Rusijoje taip pat priskiriamas vadinamasis akmeizmas, o lenkiškoje – Mečislovas Jastrunas. Taip pat vadinamas kraštutine estetika.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Neoklasicizmo architektūra(parengė Nijolė Lukšionytė). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-20).
  2. Lietuvos skulptūra(parengė Giedrė Jankevičiūtė, Lijana Šatavičiūtė). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-20).
  3. Neoklasicizmo muzika(parengė Jonas Klimas). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2022-01-20).