Noliškio dvaras

Noliškio dvaras
Noliškio dvaro pastato griuvenos
Vieta	Noliškis
Rūmų stilius	Medinis
Bajorų giminės	Giedraičiai Strutinskiai Mingelevičiai Žuliai
Pastatų būklė	išlikę tik pagalbiniai pastatai

Noliškio dvaras (lenk. Naliszki) – dvaras Utenos rajone, Noliškio kaime, šalia krašto kelio 4913 .

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovė pirmą kartą paminėta kryžiuočių ordino dokumentuose. 1298 m. valdė kunigaikščiai Giedraičiai. 1375 m. vasario 5 d. Livonijos magistras su didele kariuomene nusiaubė Tauragnus, Uteną, Noliškį, Balninkus, Giedraičius ir kitas apylinkių vietoves.

1774 m. Noliškio ir Dičiūnų dvaruose, valdomuose Pranciškaus Morikonio (lenk. Franciszek Morykoni), buvo 57 kiemai.

Vėliau dvaras priskirtas prie Utenos rakto ir kartais vadinamas Strutinskių dvaru.

1807 m. čia buvo koplyčia.

1849 m. dvaras buvo atiduotas Kučinskiui, kuris 1850 m. testamentu dvarą užrašė Antanui Hopei (lenk. Antoniemu Hoppen).

1850 m. dvare gimė Silvijus Lukoševičius, vėliau profesorius gyvenęs ir dirbęs Sankt Peterburge, neobizantiniu stilium suprojektavavęs 1882–1884 m. Utenoje ant senosios sudegusios bažnyčios statytą naująją.

1853 m. sąrašuose įvardinti 15 gyventojų: Katerina Broniškienė ir penki Silvijaus Lukaševičiaus mažamečiai vaikai. Ūkvedys – Leopoldas Buterlevičius. Jis 1854 m. dvarą pardavė Konstantinui Mingelevičiui. 1869 m. dvare gyveno Adomas, Mikalojus ir Stanislovas Mingelevičiai su šeimomis. Jiems dvaras atiteko 1863 m., kai Konstantino turtas paskirstytas palikuonims. Šie 1879 m. apie 440 ha žemės pardavė valstiečiams.

1879 m. apie 70 ha žemės ir 40 ha miško nupirko Katinų šeima. Ši vietovė buvo vadinama Ampolio viensėdžiu, kartais palivarku.

1889 m. 136 dešimtines žemės valdė Stanislovas Mingelevičius (Markovičius). Tuo metu dvaro centrą nupirko Stanislovas Žulys (72 dešimtines) su giminaičiu Justinu Žilėnu (68 dešintines).

1886, 1897 m. Utenos parapijos sąrašuose įrašyti Stanislovas Žulys su žmona Grasilda ir vaikais: Kazimieru, Teofiliu, Tekle. Taip pat Justinas Žilėnas su žmona Marcele ir vaikais: Juozapu, Vladislovu, Emilija, Adele.

1897 m. dvare gyveno 7 šeimos (40 gyventojų).

Dvaras tarpukariu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaro savininkas 1927 m. naujajai Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčiai dovanojo 8 ha žemės.

Kazimieras Žulys 1930 m. vedė Eleną Gineitytę (g. 1902 m.), kuri 1914 m. buvo baigusi Voronežo lietuvių gimnaziją, vėliau ir aukštuosius mokslus Belgijoje, kur studijavo dekoratyvinę agronomiją, sodų apželdinimą, gėlynų tvarkymą ir kt.

Žulių pastangomis tarpukariu dvaras labai sumodernėjo – buvo du gyvenamieji namai, trys tvartai, du klojimai, svirnas ir dar du pastatai. Pagrindinis rūmas buvo dengtas raudonomis ir baltomis čerpėmis. Šiuo savo stogu Noliškis mirguliuodavo iš tolo. Dvare buvo motorinis malūnas, gerai įrengta pieninė su pieno separatoriumi, ledainė. Pieno gaminiai pasiekdavo net Kauną, kur Kazimieras Žulys turėjo kelias pieno produktų krautuves. Bekonus eksportuodavo į Angliją. Ūkyje turėta nemažai žemės ūkio technikos. Apie 1937 m. kilusio gaisro metu sudegė tvartai ir dauguma gyvulių, tačiau per porą metų viskas buvo atstatyta.

Dvaras buvo ir savotiškas apylinkių kultūros centras, jaunimas rinkdavosi į dvare organizuojamas gegužines.

1941 m. Žulių šeima buvo ištremta į Sibirą. Kazimieras buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Krasnojarsko kraštą, Rešiotų („Revuči“) lagerį, kur 1943 m. mirė. Elena Žulienė su trimis dukromis ištremta į Altajaus kraštą.