Veprių ežeras

Veprių ežeras

Vieta	Lietuva, Ukmergės rajonas
Plotas	0,383 km²
Kranto linijos ilgis	2,95 km
Kilmė	Ledyninis
Vidutinis gylis	2,2 m
Didžiausias gylis	3 m
Įteka	Geležė
Išteka	Geležė (Cedronas), bevardis upelis, kanalas
Veprių ežeras
Koordinatės	55°08′42″ š. pl. 24°34′28″ r. ilg. / 55.14500°š. pl. 24.57444°r. ilg. / 55.14500; 24.57444

Vẽprių ežeras – ežeras Ukmergės rajone. Prie šiaurės vakarinio ežero kranto glaudžiasi Veprių miestelis ir dvaras, įrengtos kelios visuomeninės maudyklos ir poilsiavietės. Pro ežerą prateka Geležės (dar vadinamas Rieše) upelis, kurio žemupys vadinamas biblinio Cedrono vardu. Sovietmečiu iškastu 700 m ilgio kanalu ežeras susisiekia su Bečių tvenkiniu.

Duomenys

Veprių ežeras ir jo apylinkės vietovės plane

Ežero plotas 38,3 ha; didžiausias ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 0,97 km, plotis – iki 0,76 km; vidutinis gylis 1,9 m, didžiausias gylis – 3,2 m, aukštis virš jūros lygio – 66,4 m. Pro ežerą prateka nedidelė Geležės upė, įtekanti šiaurės vakaruose ir ištekanti šiaurės rytuose.

Veprių ežeras yra patvenktinės kilmės, kartais dar vadinamas tvenkiniu. Nei pirmojo patvenkimo laikas nei mastas nėra žinomi, bet tikėtina kad tai galėjo įvykti dar viduramžiais, stiprinant Veprių pilies gynybos sistemą. Ežero pietrytinis krantas yra sudarytas iš apie 1 m. virš vandens lygio iškilusio dirbtinio pylimo, kurio viršumi praeina vieškelis. Per šį pylimą dar XVIII a. ežeras yra prasiveržęs ir išbėgęs į Šventosios upę. Veprių ežero vandens lygis XIX–XX a. ne vieną kartą dirbtinai keltas, paskutinį kartą 2000 metais. Dėl to ežero dugne, dešimčių metrų atstumu nuo kranto randama čia augusių medžių liekanų – kamienų, šakų ir kelmų. Nuolatinis laipsniškas ežero vandens lygio kėlimas sudarė palankias sąlygas susiformuoti įdomiems augalinės masės dariniams – „plaukiojančioms saloms“. Nuo ežero pakrančių dugno atplėšiami nendrių šaknynai, kurie storėja, apauga paparčiais, karklais, juodalksniais, kitais drėgnų vietų augalais. Po pastarojo pakėlimo nuo pietvakarinės priekrantės dugno atplėštos kelios didžiulės „plaukiojančias salos“ dreifavo vyraujančių vėjų kryptimi ir apsistojo rytinėje ežero dalyje.^[1]

Pietinėje ežero pakrantėje iki 1962 m. buvo sala, apaugusi medžiais su senu ąžuolu, vadinama Sanklero sala. Šį vardą ji gavo nuo 1833–1855 m. Vepriuose gyvenusio škotų eskvairo Aleksandro Bower Saint Clair pavardės, kuris su savo svita mėgęs joje pramogauti. Pakėlus ežero vandens lygį, apsemtoje saloje augę medžiai nudžiūvo, o nupjauto ąžuolo kamienas vis dar matomas po vandeniu.

Visuomeninis naudojimas

Šio ežero šiaurinė – šiaurės rytinė pakrantė yra gyvenama – arčiausiai vandens eina Ežero (buvusi Vilniaus) gatvė. Ji yra Veprių Kalvarijų kelio dalis, kurioje išsidėsčiusios koplytėlės – Kryžiaus Kelio stotys. Kitapus gatvės esantys plotai yra žemiau ežero vandens lygio. XIX a. ties Riešės ištakomis pastatytas triaukštis vandens malūnas su masyviu mediniu ratu ir mediniu tiltu. Nebenaudojamas malūnas nugriautas po 1961 m., o vėliau jo vietoje buvo įrengta nauja užtvanka su kriokliu ir pėsčiųjų tilteliu. Gatvės pabaigoje yra sena maudykla, kuri susiformavo į ežerą įgriuvus stačiam žvyruotam šlaitui, kuris buvo paplautas pakelto ežero vandens. Ji yra gausiausiai lankoma miestelyje, su įrengta infrastruktūra – tualetu, persirengimo kabina, automobilių stovėjimo aikštele, šiukšliadėžemis, suolais, stalu ir laužaviete.

Šiaurinėje ežero pakrantėje, kuri yra sekli, supiltas šimto metrų ilgio ir apie trijų metrų pločio visuomeninės paskirties pusiasalis, kurio smaigalyje mėgsta lankytis gulbės su vada. Jame taip pat įrengta maudykla.

Augmenija ir gyvūnija

Ežeras uždumblėjęs ir gausiai prižėlęs vandens augalų; vyrauja paprastosios vandens lelijos, bet pakrantėse vis dar gausu lūgnių, kurios dominavo rytinėje dalyje po 1989 m. įvykusios Jonavos Azoto avarijos. Vandenyje tarpsta elodėjos, menturinė plunksnalapė, aštriai, plūduriuojantysis vandenplūkis. Pakrantės apaugusios nendrėmis, gilesnėse vietose (iki 2 m) želia meldai. Taip pat seklesnėse pakrantėse pasitaiko švendrų, rečiau – balinių ajerų. Pokariu ežere dar buvo aptinkamas Lietuvoje jau išnykęs plūduriuojantysis agaras.

Dugno faunoje stambiausi moliuskai yra gausiai paplitusios bedantės, pakrantėse gyvena didžioji kūdrinukė, dėlės. Prie vandens augalų gyvena stambiausias Lietuvos voras juostuotasis plūdvoris, geltonkraštės dusios.

Veprių ežere gausu žuvų ir įvairių rūšių vandens paukščių. Gausiausios didžiųjų ančių, laukių ir ausuotųjų kragų populiacijos, daug didžiųjų krakšlių. Nendrynuose peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas didysis baublys ir gulbių nebylių pora. Pakrančių sąžalynuose galima pamatyti žuvaujant tulžį, juose taip pat urvus rausia vandeninės žiurkės. 2008 m. čia buvo galima stebėti didžiųjų baltųjų garnių būrį. Sovietmečiu ežeras buvo vandens paukščių draustinis.

Kultūra

Veprių ežeras siejamas su vietine legenda apie kunigaikštytę Geldutę, grandinėmis prirakintą prie kraičio skrynios jo dugne. Ežeras aprašomas Leonardo Gutausko autobiografiniame romane Vilko dantų karoliai, ekranizuotame Algimanto Puipos.