Eišiškės: Skirtumas tarp puslapio versijų
Žymos: Atmesta Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems |
|||
| Eilutė 62: | Eilutė 62: | ||
== Miestų partnerystė == |
== Miestų partnerystė == |
||
* {{flagicon|BLR}} [[Lyda]], [[Baltarusija]] |
|||
* {{flagicon|HUN}} [[Serenčis]], [[Vengrija]] |
|||
* {{flagicon|POL}} [[Vyškuvas]], [[Lenkija]] |
* {{flagicon|POL}} [[Vyškuvas]], [[Lenkija]] |
||
* {{flagicon| |
* {{flagicon|CZE}} [[Viškovas]], [[Čekija]] |
||
== Architektūra == |
== Architektūra == |
||
12:27, 5 liepos 2021 versija
| Eišiškės | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ||||||||||||||||
 | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||||||||||||||||
| Valstybė |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė |  Šalčininkų rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Gyventojų | 3 006 | |||||||||||||||
| Plotas | 7 km² | |||||||||||||||
| Tankumas | 429 žm./km² | |||||||||||||||
| Altitudė | 159 m | |||||||||||||||
| Pašto kodas | LT-17017 | |||||||||||||||
 Vikiteka |
Eišiškės | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Eišiškės – miestas Šalčininkų rajone, 33 km į pietvakarius nuo Šalčininkų, aukštumoje prie sienos su Baltarusija. Seniūnijos centras, 8 seniūnaitijos (Akacijų, A. Mickevičiaus, Gegužės 3-osios, Jono Pauliaus II, Naujoji, Rodūnės, Vasario 16-osios, Vilniaus). Urbanistikos paminklas.
Mieste stovi 1852 m. iškilusi Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčia, veikia dvi gimnazijos: Stanislovo Rapolionio dėstomąja lietuvių kalba ir Eišiškių, dėstomąja lenkų kalba, biblioteka (nuo 1936 m.), paštas. Netoli miesto yra Eišiškių piliavietė – XIV a. mūrinės pilies griuvėsiai.
Geografija
Miestas įsikūręs nedidelėje Eišiškių plynaukštėje (Lydos plynaukštės dalis), tarp Merkio kairiojo intako Versekos aukštupio ir jos intako Dumblės slėnių. Eišiškes sudaro dvi dalys, šiaurinė dalis vadinama Jurzdika, pietinė dalis – senąja (istorine) miesto dalimi. Plentais 105 Pirčiupiai–Eišiškės , 126 Šalčininkai–Butrimonys–Eišiškės , 127 Babriškės–Varėna–Eišiškės pasiekiami Vilnius, Varėna. Už dviejų kilometrų į rytus nuo miesto stovi Eišiškių hidroelektrinė. [3]
Istorija
.jpg)
Eišiškės – sena jotvingių gyvenvietė. XIV a. viduryje svarbios kelių sankryžos apsaugai pastatyta aptvarinė pilis. Manoma, kad ją pastatė žinomas to meto Lietuvos didikas Eikša. 1384 m. Vytauto sutartyje su Kryžiuočių ordinu Eišiškės minimos kaip Vytauto žmonos Onos Vytautienės brolio Sudimanto tėvoninė valda. Nors 1382–1392 m., vykstant vidaus kovoms tarp Vytauto ir Jogailos, Eišiškių pilis buvo trumpam apleista, to laikotarpio Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Eišiškės vadinamos miestu. Sudimantui žuvus 1394 m., Eišiškės perėjo į Vytauto valdžią: nuo XIV a. 2-osios pusės minimas didžiojo kunigaikščio Eišiškių dvaras. XIV a. pab. – XV a. pr. pastatyta pirmoji Eišiškių bažnyčia.
1433 m. miestelį ir bažnyčią sudegino Švitrigailos kariuomenė, jis atstatytas šiek tiek kitoje vietoje, bet bažnyčia liko senojoje. XV a. viduryje-antroje pusėje Eišiškės išsiplėtė, tapo vienu svarbiausių LDK miestų. 1453 m. čia posėdžiavo Lietuvos Ponų Taryba, po 1564–1566 m. reformų rinkosi bajorų seimeliai, veikė pilies teismas. Apie 1500 m. pastatyta antroji bažnyčia, parapinės bažnyčios filija. Nuo 1524 m. veikė parapinė mokykla. Nuo 1529 m. Eišiškės minimos neprivilegijuotų LDK miestų sąraše. 1565–1566 m., vykdant administracinę reformą, Eišiškės buvo priskirtos Ašmenos pavietui.[4]
Miestas nukentėjo per XVII a. viduryje vykusius karus. Tuo metu sudegė abi bažnyčios (parapinė 1700 m. atstatyta), sunyko mokykla. 1672 m. ar 1673 m. miesteliui suteikta turgaus ir trijų prekymečių privilegija. 1706 m. miestą ir bažnyčią sudegino švedai. 1738 m. buvo 56 namai. 1769–1774 m. veikė atkurta mokykla, 1777–1790 m. buvo rotušė. 1781 m. pastatyta medinė sinagoga. 1791–1796 m. apskrities centras, kuriame rinkdavosi bajorų seimeliai. Eišiškės nukentėjo per Targovicos konfederaciją, 1794 m. sukilimą ir per 1812 m. prancūzmetį. 1814 m. mieste buvo 67 sodybos, iš jų 41 žydų. 1827 m. Eišiškėse įkurdintas Rusijos imperijos kariuomenės dalinys. 1830 m. piliavietėje pastatytas optinio telegrafo Peterburgas-Varšuva bokštas. 1830–1831 m. miestelį palietė choleros epidemija.[4] 1836 m. sudaryti miestelio planai. 1863 m. įsteigta ligoninė, 1866 m. – taikos teismo būstinė. 1865 m. miesto didžioji dalis sudegė. 1868 m. buvo 15 smuklių, 37 krautuvės, vyko didžiausi pietryčių Lietuvoje prekymečiai. 1879 m. leista statyti vieną, 1893 m. ir antrą degtukų fabriką. 1895 m. vėl sudegė apie 2/3 miestelio namų. Po XIX a. pab. – XX a. pradžios miestelyje besitęsusių gaisrų, ypač prie turgaus ir Vilniaus gatvėje, buvo pradėti statyti raudonų plytų namai.[4]
1920 m. Eišiškes okupavo Lenkija, jos buvo valsčiaus centras. 1939 m. miestą grąžinus Lietuvai atidaryta ligoninė, veikė vidurinė mokykla. Per nacių okupaciją 1941 m. vokiečių administracijos įsakymu prie Eišiškių sušaudyta apie 3500 žmonių, iš jų 3446 žydai. 1943–1944 m. Eišiškių gyventojus lietuvius terorizavo Armijos Krajovos daliniai. Miestas nukentėjo 1944 m. liepos 11-13 d. per Raudonosios armijos puolimą. 1944 m. pabaigoje – 1953 m. Eišiškių valsčiuje veikė Lietuvos partizanai, iš pradžių Geležinio Vilko rinktinė, vėliau Dzūkų grupė.
1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono pavaldumo miestu, nuo 1981 m. – kolūkio centrinė gyvenvietė. Veikė Vilniaus odinės galanterijos fabriko, nuo 1966 m. Vilniaus pramonės kombinato siuvimo cechas, ligoninė. [5]
1997 m. patvirtintas Eišiškių herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1791–1795 m. | ? | Eišiškių apskrities centras | Vilniaus vaivadija |
| 1920–1939 m. | Eišiškių valsčiaus centras | Lydos apskritis | Naugarduko vaivadija (Lenkija) |
| 1939–1940 m. | Valkininkų apskritis | ||
| 1940–1941 m. | Trakų apskritis | ||
| 1941–1944 m. | Eišiškių apskrities centras | ||
| 1944–1950 m. | Trakų apskritis | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Eišiškių apylinkės centras | Eišiškių rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1953–1972 m. | |||
| 1972–1995 m. | Šalčininkų rajonas | ||
| nuo 1995 m. | Eišiškių seniūnijos centras | Šalčininkų rajono savivaldybė | Vilniaus apskritis |
Pavadinimo kilmė
Vietovės pavadinimas siejamas su Lietuvos didiko Eikšos vardu, gyvenusio XIV a. Manoma, kad būtent jis (Aikštas, Eikšys, Eišys ar Eikša) įkūrė Eišiškių pilį. Tai nurodo ir Lietuvos metraštis, nors gali būti, jog gyvenvietės būta dar anksčiau.
Miestų partnerystė
Architektūra
Miesto planas stačiakampis, centras rekonstruotas 1750–1765 m. pagal klasicizmo architektūros principus. Ryškus ir radialinio plano elementai. Trijų pagrindinių gatvių sankryžoje keturkampė aikštė. Eišiškių mažesniojoje dalyje, vadinamojoje Jurzdikoje stovi klasicistinių formų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia ir varpinė, statytos 1852 m., architektas – karo inžinierius ir istorikas Teodoras Narbutas. Varpinė paaukštinta 1929 m. Istorinėje dalyje vyrauja XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės vienaukščiai gyvenamieji namai.
Dvi atskiros miesto dalys yra susiformavusios dar XIII a. – XIV a. pabaigoje abipus Versekos upės. Pietinė komplekso dalis yra didesnė. Buvusi turgaus aikštė su aplinkinėmis gatvelėmis nuo 1969 m. Lietuvos urbanistikos paminklas. [6]
2013 m. Eišiškių Gegužės aikštėje buvo pastatytas paminklas, skirtas įamžinti 150 –ąsias Sausio sukilimo, kuris apėmė ir Šalčininkų rajono teritoriją, metines.[7] Paminklo postamentą sudaro keturi cokoliai, simbolizuojantys 400 bendros Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos metus.
Piliavietė
XIV a. Eišiškių piliavietė yra daugiau kaip už kilometro nuo miesto bažnyčios, prie plento į Šalčininkus. Išlikę pylimai, gynybinio pilies bokšto pamatai. Tai XIV a. mūrinės pilies griuvėsiai. Žinoma, kad iš šios pilies Vytautas Didysis parašė keletą laiškų. Piliavietėje yra išlikusių XIX a. pirmosios pusės Peterburgo-Varšuvos optinio telegrafo pastatų liekanų.
Gyventojai
 | |||||||||
| 1820 m. | 1885 m.*[2] | 1897 m.sur. | 1904 m.*[1] | 1905 m.[8] | 1921 m.[9] | 1938 m. | 1959 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 333 | 706 | 3 196 | 1 000 | 2 448 | 2 382 | 3 188 | 2 532 | ||
| 1970 m.sur.[10] | 1974 m. | 1976 m.[11] | 1979 m.sur.[12] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2020 m. | ||
| 3 481 | 3 600 | 3 700 | 3 467 | 3 789 | 3 765 | 3 416 | 3 008 | ||
| |||||||||
| |||||||||
Tautinė sudėtis
|
2011 m. gyveno 3 416 žmonės:[16]
|
2001 m. gyveno 3 765 žmonės:[17]
|
Žymūs žmonės
- Ona Vytautienė, Vytauto Didžiojo pirmoji žmona.
- Stanislovas Rapolionis (~1485–1545), gimė netoli Eišiškių. Tai vienas lietuvių raštijos pradininkų, mokslus baigė Vitenbergo universitete 1542–1544 m., tai pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius. Palaidotas greta Prūsijos kunigaikščio Karaliaučiuje. Pastatytas paminklinis akmuo.
- Jurgis Eišiškietis, Vilniaus magistras, preceptorius, rūpinosi privačios mokyklos įsteigimu Vilniuje, mokslus baigė Vitenbergo universitete 1541–1546 m.
- Jurgis Petkevičius (Petkonis, Petkūnas), Žemaitijos vyskupas (1567–1574). Parėmė Vilniaus bernardinių bažnyčios restauracijos darbus, Varnių katedrai paliko olandiškų religinių paveikslų, bažnytinių indų, religinių rūbų. Iš savo palikimo užrašė 1700 kapų grašių, kad Vilniuje pas jėzuitus būtų mokoma 12 jaunuolių.
- Yaffa Eliach (g. 1937), istorikė
- Aleksander Kaszkiewicz (g. 1949), kunigas
- Eugeniusz Skrobocki (1950–2010), žurnalistas
Galerija
-
Eišiškių bažnyčia -
Eišiškių bažnyčia -
-
-
Apleista mokykla -
Stogastulpis Teodorui Narbutui
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 Эйшишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 40 (79) : Шуйское — Электровозбудимость. С.-Петербургъ, 1904., 213 psl. (rus.)
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 849 psl.
- ↑ Donatas Baniulis. Eišiškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 372 psl.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 „Eišiškės“. zydai.lt. 2007-08-21. Suarchyvuotas originalas 2016-03-26. Nuoroda tikrinta 2016-04-13.
- ↑ Algimantas Miškinis. Eišiškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 372 psl.
- ↑ Algimantas Miškinis. Rytų Lietuvos miestui ir miesteliai. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, t. 2, kn. – Vilnius, 2002.
- ↑ „Šalčininkų rajono savivaldybė - Eišiškių seniūnija“. salcininkai.lt. 2015-06-10. Suarchyvuotas originalas 2016-04-12. Nuoroda tikrinta 2016-04-12.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Eišiškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 493
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ 2011 m. surašymo duomenys
- ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto
- ↑ 1921 m. surašymo duomenys
Literatūra
- Eišiškės. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 303 psl.
- Eišiškės / Mykolas Senkevičius, Stanislovas Mikonis. – Vilnius: Žuvėdra, 2002. – 63 p.: iliustr. – ISBN 9986-500-47-8
Nuorodos
- Ejszyszki Lenkijos Karalystės ir kitų slavų kraštų geografiniame žodyne, Tom II, psl. 319 (lenk.)
| ||||||||||||||
