Seimelis

Seimelis (lenk. Sejmik) – nuo 1565 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 1569–1795 m. Abiejų Tautų Respublikos, 1795–1863 m. Rusijos imperijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, apskričių (pavietų) ir kitų teritorinių junginių bajorų suvažiavimas, įteisintas 1565 m. gruodžio 30 d. Žygimanto Augusto privilegija. Šiuolaikinėje Lenkijoje sejmik województwa vadinamas vaivadijos savivaldos atstovaujamoji institucija.

Istorija

Išaugus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo reikšmei į jį dėl bajorų luomo padidėjimo bei dėl tolimų atstumų nebegalėjo susirinkti visi LDK bajorai. Todėl Žygimantas Augustas, rengdamas 1564–1566 m. teismų ir administracijos reformą bei II Lietuvos Statutą Lietuvoje Lenkijos pavyzdžiu LDK teritoriją padalijo į pavietus, kurių sostinėse vykdavo seimeliai, turintys tokį patį statusą, kaip ir Lenkijos Karalystės seimeliai. Pavietų centruose buvo įkurdinti miestų ir žemių teismai. Lietuvos bajorija (šlėkta) išlaikė savitumą, kuris buvo laiduojamas Lietuvos Statutu, tačiau įgijo ir Lenkijos Karalystės bajorijos teises bei privilegijas. Pavyzdžiui, 1454 m. Nešavos privilegijos draudė karaliui įvesti naujus mokesčius, skelbti visuotinę bajorų mobilizaciją be vietinių seimelių sutikimo. Karalius ne tik įsipareigojo skaitytis su bajorų nuomone dėl mokesčių ir kariavimo, bet ir turėjo pradėti savo pareigūnus siųsti tarpusavio konsultacijoms į seimelius. Toks karaliaus ir bajorų interesų derinimas ilgai trukdavo, dėl to nuo XV a. pabaigos pradėta seimelių atstovus atsiųsti į visos valstybės suvažiavimus seimus, kuriuose dalyvaudavo Karaliaus taryba ir pats Karalius. Taip 1493 m. atsirado visuotinis dvejų rūmų Lenkijos Seimas, kurio aukštuosius rūmus – Senatą sudarė Karaliaus tarybos didikai, o Atstovų rūmai priklausė bajorams. Seimo konstitucijos ar įstatymai pavietuose automatiškai neįsigaliodavo – juos dar turėdavo patvirtinti kiekvieno pavieto seimelis.

Po 1795 m. Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo seimelių funkcijos buvo šiek tiek apribotos, tačiau jie buvo prilyginti Rusijos apskrities bajorų suvažiavimams ir veikė iki 1863 m. sukilimo.

Seimeliai

Seimeliai dažniausiai turėjo specialią paskirtį ir pagal tai buvo vadinami:

• Ikiseiminiai (lenk. sejmik przedsejmowe) – šaukiami šešios savaitės iki paprastojo ir trys savaitės iki nepaprastojo Abiejų Tautų Respublikos Seimo posėdžio. Priklausomai nuo bajorų skaičiaus ir pavieto dydžio rinkdavo nuo 1 iki 6 atstovų į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ir duodavo jiems nurodymus, kaip elgtis svarstant klausimus.
• Generaliniai (lenk. sejmik generalny, lot. conventiones generales) – Lietuvą atstovaujančių senatorių ir pavietuose rinktų atstovų teritoriniai suvažiavimai, kuriuose būdavo apibendrinami pavietų seimeliuose iškelti klausimai ir nusprendžiama, kaip balsuoti Seime. Lietuviškieji paprastai rinkdavosi Volkovyske ir Sadova Višnioje.
• Teritoriniai (lenk. sejmik ziemski, lot. conventiones particulares) – atskiros administracinės teritorijos bajorų suvažiavimai, kuriuose būdavo aptariami specifiniai klausimai. Lietuvoje rinkdavosi tik Žemaitijos seniūnijos seimelis.
• Poseiminiai arba reliaciniai (lenk. sejmik relacyjny) – susirinkdavo po kiekvieno Seimo posėdžio jame priimtų konstitucijų (įstatymų) patvirtinimui. Seimeliui nepriėmus, įstatymas paviete neįsigaliodavo.
• Rinkiminiai arba elekciniai (lenk. elekcyjny) – rinko kandidatus į pavieto žemės teismą ir kitus pavieto aukščiausius pareigūnus.
• Tribunoliniai arba grauduliniai (lenk. deputacki) – šaukiami kasmet vasario 2 d. pavieto ar vaivadijos atstovams (deputatams) į Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą rinkti.
• Ekonominiai (lenk. gospodarczy) – paskirstydavo pavieto bajorams Seimo nustatytus mokesčius, spręsdavo vietos administracijos ir kariuomenės reikalus, o nuo 1677 m. rinko atstovus į Iždo tibunolą.
• Nepaprastieji – šaukiami kilus karo ar kitam pavojui, taip pat iškilus skubiems ir svarbiems klausimams.

Veikla

Seimelius galėjo sušaukti karalius arba vaivada. Kiekvienas seimelis išsirinkdavo savo Seimelio maršalką. Iki 1569 m. juose, kaip ir valstybės seime galiojo liberum veto teisė. Rinkdamas atstovus į Seimą seimelis nustatydavo jų veiklos laisvės ribas. Atstovas, pasielgęs kitaip, negu instrukcija, nebuvo baudžiamas, tačiau jis niekada daugiau nebebuvo renkamas į Seimą. Jeigu seimelis nepatvirtindavo Seime priimtos konstitucijos, karalius siųsdavo kreipimąsi, kad įstatymas būtų priimtas. Kartais taip pavieto bajorams pavykdavo išsiderėti papildomų teisių arba būdavo išsprendžiami kiti jų iškelti klausimai.

Literatūra

• Adolf Pawiński, Rzady sejmikowe w Polsce, 1572-1795: na tle stosunkow województw kujawskich, 1888
• Adolf Pawiński, Sejmiki ziemskie, 1895