Dieveniškės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Portal.svg
Dieveniškės
Dieveniskes church.jpg
Dieveniskes COA.png

Dieveniškės
Koordinatės 54°11′38″N 25°37′30″E / 54.194°N 25.625°E / 54.194; 25.625 (Dieveniškės)Koordinatės: 54°11′38″N 25°37′30″E / 54.194°N 25.625°E / 54.194; 25.625 (Dieveniškės)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Šalčininkų rajono savivaldybė
Seniūnija Dieveniškių seniūnija
Gyventojų skaičius 720 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: DieveniškėsVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Dievẽniškės
Kilmininkas: Dievẽniškių
Naudininkas: Dievẽniškėms
Galininkas: Dievẽniškes
Įnagininkas: Dievẽniškėmis
Vietininkas: Dievẽniškėse
  • lenk. Dziewieniszki, rus. Дзевенишки[2], rus. Девянишки, Девенишки

Dieveniškės – miestelis Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje, šalia kelio  104  ŠalčininkaiDieveniškėsKrakūnai , 27 km į pietryčius nuo Šalčininkų, Gaujos dešiniajame krante, iš trijų pusių apsuptas Baltarusijos, nors miestelyje vyrauja lenkų tautinė mažuma. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos. Dieveniškės yra istoriniame regioniniame parke, urbanistikos paminklas. Svarbiausia urbanistinio komplekso dalis – keturkampė aikštė penkių istorinių kelių kryžkelėje.

Gatvė
Tarpukario paminklas

Yra 2 vidurinės mokyklos („Ryto“ ir „Dieveniškių“), Dieveniškių technologijų ir verslo mokykla, paštas (LT-17008), vaikų darželis, biblioteka, ambulatorija (nuo 1956 m.), kultūros namai (nuo 1963 m.). Miestelyje stovi medinė Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia (statyta 1783 m.), XX a. pradžios varpinė ir vartai.

Apylinkės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šios vietos – unikalios, nutolusios 80 km nuo Vilniaus, bet daug kas čia kitaip. Kitoks net kraštovaizdis – čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštas žavi lėkštais kalvų šlaitais, plačiais upių slėniais, lengvomis gargždingomis dirvomis. Po keletą kilometrų besidriekiantys senoviniai gatviniai kaimai – gyvi, ne ekspoziciniai. Jie gana tankiai užstatyti, nėra vienkiemių, tad nėra ir kaimo turizmo sodybų. Tai – pasienio zona, čia retai sutiksi nevietinį žmogų.

Aplink Dieveniškes – Goštautų žemės ir dvarai. Viename iš jų su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu gyveno Barbora Radvilaitė, kuri melsdavosi Dieveniškių bažnyčioje, pastatytoje XV amžiaus viduryje. Prieš 620 metų kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip lietuvių didiko Mingailos tėvonija paminėtos Dieveniškės ir dabar, nepaisant atkampios geografinės padėties, yra svarbi kryžkelė: čia susitinka tautos ir kultūros, istorinis paveldas ir nauji geopolitiniai interesai, pažanga ir tradicijos. Į Dieveniškių miestelio keturkampę aikštę (urbanistikos paminklas) susibėgantys penki keliai itin gerai simbolizuoja šio krašto misiją. Dieveniškių iškyšulys – Lietuvos valstybės pamatinių, Mindaugo žemių šerdyje. Nepaisant istorinių peripetijų, polonizacijos ir rusifikacijos bangų, iki šiol išlikęs senoviškai lietuviškas. Kraštas kupinas praeities dvelksmo. Tūkstantmečiai pilkapynai, mitologiniai akmenys, seni ąžuolai. Kalbama, kad legendinis Napoleono lobis užkastas būtent kažkur šioje vietovėje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelio šiaurės vakaruose yra seniausius apylinkių gyventojus primenantis Dieveniškių pilkapynas, stūkso Dieveniškių Mokas ir Akmuo Mokas.

Miesteliui būdingos architektūros mediniai namai

Dieveniškės minimos nuo XIV a. pabaigos, nors spėjama, kad šiose vietovėse dar XIV a. pradžioje buvęs žymaus lietuvių feodalo Gedgaudo dvaras. 13791392 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose 1385 m. minimas Mingailos kaimas, iš kurio kilęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos didikas Mykolas Mingaila, manoma, Gedgaudo sūnus. 1433 m. didysis kunigaikštis Dieveniškių kaimą padovanojo Jonui Goštautui. 1474 m. Martynas Goštautas pastatydino bažnyčią, kuri XVII a. pradžioje perstatyta, rengtas turgus. XV a. antroje pusėje Dieveniškės tapo miesteliu, pirmąkart kaip miestelis minimas 1582 m. 1542 m. po Stanislovo Goštauto mirties atiteko didžiajam kunigaikščiui, buvo seniūnijos centras. 15611565 m. aktuose Dieveniškės vadinamos karališkuoju valsčiumi.

Nukentėjo per 16551660 m. ir 17001721 m. Šiaurės karus. 1738 m. gyveno 28 šeimos, 1789 m. buvo 50 dūmų. Po 1783 m. gaisro rekonstruotas miestelio centras, pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Nuo XVIII a. suteikta teisė dukart per savaitę rengti turgus ir tris prekymečius. Privilegijoje pasakyta, kad „Prekyba kelia miestų ir miestelių gerovę“. 18021950 m. valsčiaus centras. 1851 m. Dieveniškės degė, 1912 m. sudegė.

17771804 m. veikė parapinė mokykla, kurioje 1782 m. buvo 38, 1798 m. 6 mokiniai. 1865 m. ar 1866 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. 1927 m. įkurta septynmetė mokykla dėstomąja lenkų kalba, 19521992 m. vidurinė dėstomosiomis lietuvių, rusų, lenkų kalbomis, nuo 1992 m. Dieveniškių vidurinė mokykla dėstomosiomis rusų, lenkų kalbomis. 1992 m. įsteigta Dieveniškių Ryto vidurinė mokykla dėstomąja lietuvių kalba.

1903 m. pastatyta mūrinė varpinė. 1913 m. įkurtas „Ryto“, 1934 m. – Šv. Kazimiero draugijos skyrius.

Dieveniškių senamiestyje

Dieveniškės smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. 19201939 m. miestelis buvo okupuotas lenkų, lenkų kalba tapo oficialia, prievarta diegta lenkų etnografinė savimonė. Nors pagal Lenkijos įstatymus ir buvo numatyta tautinių mažumų teisė į švietimą gimtąja kalba, bet nuo 1925 m. pradėtos uždaryti mokyklos ne lenkų dėstomąja kalba. 1932 m. išgrįsta centrinė aikštė.

1939 m. rugsėjo 17 d. TSRS kariuomenei įsiveržus į rytinę Lenkiją Dieveniškės buvo prijungtos prie Baltarusijos TSR. 1940 m. okupantai pradėjo tremti į Rusijos gilumą lenkų ir lietuvių inteligentiją, eigulius, turtingesnius ūkininkus.

Sakoma, kad 1939 m. Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Pagal patikimesnę versiją, ryžtingai suveikė šio mišrios tautinės sudėties krašto lietuviai, prašydami prijungti kraštą prie Lietuvos. Jų prašymas pasiekė aukščiausius TSRS vadovus ir 1940 m. lapkričio 6 d. Dieveniškės grąžintos Lietuvai. Tai ir buvo padaryta Lietuvos įstojimo į TSRS proga. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai sunaikino gausią Dieveniškių žydų bendruomenę. 1944 m. Armija Krajova partizanai kelis kartus buvo užėmę Dieveniškes, įkūrė čia Vilniaus apygardos štabą, terorizavo gyventojus lietuvius.[3]


19501995 m. apylinkės centras, tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1956 m. įsteigta ambulatorija, 1963 m. – vidurinė profesinė technikos mokykla, kultūros namai, buitinio aptarnavimo įmonės. 2006 m. patvirtintas Dieveniškių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a. Dieveniškių seniūnijos, Dieveniškių valsčiaus centras
XIX a. pradžia – 1940 m. Dieveniškių valsčiaus centras Ašmenos apskritis
1940 m. Varanavo rajonas
19401941 m. Vilniaus apskritis
19411944 m. Eišiškių apskritis
19441950 m. Vilniaus apskritis
19501995 m. Dieveniškių apylinkės centras Šalčininkų rajonas
1995 Dieveniškių seniūnijos centras Šalčininkų rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelio vardas tikriausiai asmenvardinės kilmės – pavardė Dievenis ir priesaga -iškės. Nors šiuo metu tokia pavardė nėra išlikusi, tačiau XX a. 4-ajame dešimtmetyje Šalčininkų apylinkėse dar būta pavardės Dzievenis – tai dzūkiška Dievenio lytis.

Tarpukariu miestelis buvo žinomas kaip Dieveniškis.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1897 m. žydai sudarė apie 75% Dieveniškių gyventojų, veikė jų mokykla, dvi sinagogos. 1942 m. lietuviais užsirašė 9,9% valsčiaus gyventojų, 30% – lenkais, 19% – baltarusiais. 1989 m. gyventojų surašymo metu 19,6% užsirašė lietuviais, 62,5% – lenkais.

Dieveniškių žydų kapinės
P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m.
1833 m. 1865 m.*[2] 1897 m.sur. 1919 m. 1959 m.sur.[4] 1970 m.sur.
455 444 1 700 707 715 1 135
1976 m.[5] 1979 m.sur. 1985 m.[6] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
930 1 052 1 353 1 337 916 720
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šnekta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dieveniškių šnekta priklauso rytų aukštaičių vilniškių tarmei. Ji yra išsaugojusi daug senoviškų lietuvių gramatikos ypatybių ir žodžių. 2005 m. pradėtas leisti dvitomis šios šnektos žodynas [1]. Šnektą dar 1930 m. aprašė estų kalbininkas Pėteris Aruma knygoje „Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend mit grammatischen Anmerkungen“, rusė Tamara Sudnik („Диалекты литовско-славянского пограничья“, 1975 m.).

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Дзевенишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 57 psl. (rus.)
  3. Algimantas Miškinis ir kiti. Dieveniškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 750 psl.
  4. Dieveniškės. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 404 psl.
  5. Dieveniškės. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 76 psl.
  6. Algimantas Miškinis ir kt. Dieveniškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 428 psl.
  7. „Koplytėlė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-05-22. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png ŠALČININKAI – 27 km
Poškonys – 8 km
Jurgelionys – 5 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Milkūnai – 4 km
Rudnia – 5 km
Žižmai – 3 km
Krakūnai – 6 km
Maciučiai – 5 km