Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas – Šiaulių ekonomijos gyventojų, daugiausia valstiečių sukilimas, vykęs 1769 m. liepos 13 d. – spalio 20 d.
Priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1765 m. Šiaulių ekonomiją kartu su kitomis karališkomis ekonomijomis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pradėjo administruoti Antanas Tyzenhauzas. Jis pradėjo visos ekonomijos valdymo ir ekonomikos reformas. Jis padidino činšą, įvedė mokesčius už teisę gaminti alų, parduoti savo javus, prekiauti ūkio gaminiais ir kt. Iki tol Ekonomijos valstiečiai tik juridiškai buvo baudžiauninkai, bet, apie 150 metų mokėdami piniginę rentą, gyveno žymiai geriau, negu privačių dvarų baudžiauninkai.
1768 m. A. Tyzenhauzas ėmė kurti palivarkus, kurių žemes turėjo įdirbti valstiečiai. Valstiečiai iš savo žemių buvo išvaromi, paliekant jiems palivarkų pakraščiuose tik po ketvirtį valako. Nuo vieno ketvirtadalio valako reikėjo eiti 2 dienas lažo. Buvo padidinti ir piniginiai mokesčiai, reikėjo duoti duokles medumi, uogomis, grybais ir kt. A. Tyzenhauzo reformos padidino Šiaulių ekonomijos pajamas nuo 650 tūkst. iki 1,5 mln. auksinų.
Be to, Ekonomijos gyventojai turėjo tiesti kelius, statyti įvairios paskirties pastatus, manufaktūras. Į manufaktūras valstiečiai buvo varomi prievarta, apgyvendinami barakuose, patys turėdavo maitintis, o už menkiausią nepasitenkinimą būdavo mušami. Staiga padidėjęs išnaudojimas ir sukėlė valstiečių bei miestelėnų nepasitenkinimą.
Pradžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sukilimas prasidėjo Žagarėje 1769 m. liepos 13 d., kitą dieną persimetė į Joniškį, kuris buvo didžiausias Šiaulių ekonomijos miestas. Sukilimo varomoji jėga buvo turtingieji valstiečiai, jam vadovavo keletas vaitų ir mokytojas Simonas Aleksandravičius, liepos mėn. išsiuntinėjęs raštą „Pakvietimas į įvairius sodžius nuo sukilusių vyrų, kad visi stotų su visokiais ginklais: šaudyklėmis, ietimis, berdyšiais šiandien, t. y. liepos 19 d., kurią ir šis raštas išduotas“.
Joniškio vaitas Mykolas Pauga parašė ir Joniškyje viešai perskaitė sukilėlių priesaikos tekstą. Pats važinėjo po ekonomiją, agituodamas sukilti, pats suiminėjo valdininkus. Liepos 15-16 d. sukilo Gruzdžių gubernija.
Sukilimas Šiauliuose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiauliečiai į sukilimą įsijungė liepos 17 d., į miestą plūdo valstiečiai, sklido gandai apie kažkokius laiškus, nes sukilėliai tikėjosi Baro konfederatų pagalbos. Sukilimui Šiauliuose vadovavo vaitas Dovydas Kadata. Kai jis liepos 18 d. atvyko į Šiaulius, būrys miestelėnų ir valstiečių užpuolė dvarą, bet administracijos pareigūnai spėjo pabėgti. Sukilėliai sučiupo tik mokesčių rinkėją Grušą ir primušė už tai, „kad valstiečių vaikus rinko ir siuntė į karališkuosius fabrikus, negailestingai plėšė ir ėmė baudas, valstiečių žmonas ir dukteris prievartavo“. Jį kitą dieną Šiaulių miestelėnai Kaušas, Puidas ir Michalovskis su keliais valstiečiais išvežė į Joniškį. Ten buvo užmegzti ryšiai su sukilimo vadais. Pasiuntiniai liepos 20 d. rytą sugrįžo su vadų laišku, kuriame Šiaulių apylinkių valstiečiai buvo raginami ginkluotis ir traukti į Šiaulius. Įvykių liudininkas bajoras tą pačią dieną rašė, kad keliasdešimt valstiečių atvyko į Šiaulius išvakarėse, o tądien jų prisirinkę apie 500, mieste buvo girdėti šaudant. Šiaulių dvare įsikūrė apylinkės sukilėlių vadovybė.
Šiaulių miestelėnai nebuvo vieningi. Kadata vadų laišką perdavė perskaityti Šiaulių klebonui Gierichui. Šis ragino skirstytis, jam pritarė miestelėnai Pranciškus Jakštas, Ambrazevičius, Zavadskis. Jau liepos 21 d. miestelėnų daliai atstovavęs Kazimieras Taliatas pateikė Upytės pilies teismui Šiaulių miesto skundą dėl Aleksandravičiaus ir kitų sukilėlių veiksmų. Jame buvo rašoma, kad sukilėlių vadai pasiuntė į Šiaulius savo bendrą Kadatą su 60 žmonių, vertė dėtis prie maišto, grasindami padegti miestą ir atimti turtą.
Norėjusį pasišalinti Kadatą sulaikė Kaušas, Kurlianskis, Avyžis, Michalovskis, Braziulis, žydai Šepšelis, Školnikas ir kiti Šiaulių miestelėnai. Avyžis ir valstietis M. Kulnius siuntė į kaimus raginimus jungtis prie sukilėlių. Šiauliuose buvo sudaryta vietinė sukilėlių vadovybė, Kadata paskirtas vadu, duota priesaika. Sukilėlių reikalavimai buvo tokie patys kaip ir visos Šiaulių ekonomijos sukilėlių. Vadovybė stengėsi palaikyti tvarką mieste ir gubernijoje, naikino palivarkus, ragino valstiečius ir miestelėnus atsiimti iš palivarkų žemę ir ją dirbti. Kadata sugebėjo neblogai palaikyti tvarką, bet visą laiką svyravo, buvo neryžtingas, tarėsi su klebonu, todėl neišvengta sukilimui nepalankios bažnyčios įtakos.
Malšinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mykolas Frederikas Čartoriskis (1696–1775), liepos 31 d. įsakė Žemaitijos karužai Antanui Gelgaudui nuslopinti sukilimą, pabrėždamas, kad „šis valstiečių sukilimas yra didžiai pavojingas savo padariniais visai Žemaičių kunigaikštystei, jei nebus pačioje pradžioje numalšintas.“
Artėdami prie Šiaulių nuo Radviliškio, malšintojai, apie 200 kareivių pamatė Šiaulius apstojusią didelę minią sukilėlių, kurie šaudė iš medinių, geležiniais lankais sutvirtintų patrankų akmeniniais sviediniais. Kareiviai nedrįsdami pulti pranašesnių sukilėlių jėgų, įsitvirtino ant Salduvės, apsikasė ir sėdėjo ant kalno, kol neatėjo daugiau kariuomenės.
Kai į Šiaulius rugsėjo mėn. atvyko valdovo paskirti komisarai, į Šiaulių ekonomiją buvo įvesta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Kuršo hercogystės ir Rusijos kariuomenė, sukilimas Šiauliuose išblėso.
Sukilėlių delegacija, vadovaujama Mykolo Paugos, dar vyko į Vilnių, derėjosi su vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu, tačiau jokių nuolaidų negavo. Karalius Stanislovas Augustas, išsigandęs valdinių pasipriešinimo masto, planavo palengvinti jų padėtį. Bet nė negalvota pašalinti Tyzenhauzo įvestą šeimininkavimo ir valdinių išnaudojimo sistemą su palivarkais ir lažu.
Spalio mėn. pabaigoje sukilimas buvo numalšintas. Sukilimui pralaimėjus, Šiaulių ekonomijos administracija atsisakė tik kai kurių nesvarbių prievolių. Tyzenhauzo sistema išliko, pradėti darbai buvo tęsiami.
Teismas ir nuosprendžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teismas gruodžio 4 d. įvyko Kaune. Joniškio vaitas, sukilimo iniciatorius ir vadas Mykolas Pauga ir Jakiškių kaimo vaitas Martinjonas Radvila 1770 m. sausio 12 d. buvo viešai sukapoti Joniškyje. Simonas Jazauskas, Tomas Martynaitis ir Vaitiekus Margelis, gavę po 100 rykščių, buvo įkalinti iki gyvos galvos. Dovydas Kadata, Čepulis ir Jurgelis gavo po 200 rykščių ir buvo paleisti.