Daunoravos (Didžiosios) dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Daunoravos dvaras)
Jump to navigation Jump to search
Daunoravos (Didžiosios) dvaras
Daunoravos dvaro rūmai 2005 m. iš pietų pusės
Daunoravos dvaro rūmai 2005 m. iš pietų pusės
Vieta Daunorava, Joniškio rajonas
Įkurtas 1557 m.
Rūmų stilius istorizmas, fachverkas
Bajorų giminės Malgūžės–Daunoravos atšakos Keizerlingai
Parkas sunykęs, apleistas
Pastatų būklė yrantis
Savininkas bešeimininkis

Didžiosios Daunoravos dvaras (vok. Donnerhof) yra Šiaurės Lietuvoje, Joniškio r., Satkūnų sen., Daunoravos kaime. Įrašytas į Kultūros vertybių registrą, unikalus kodas 131. Dvaras įsikūręs prie Dirvenkos upelio, prie kurio įrengtas tvenkinys karpiams laikyti, sodyboje be rūmų yra ūkiniai pastatai (svirnas, 2 tvartai, kumetynas, pieninė), kapinės, parkas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1557 m. kai Ldk Žygimanto Augusto kovo 10 d. Mykolui Maškovskiui suteiktoje privilegijoje paminėtas Daunoravos dvaras su Nartaučių, Vytaučių kaimais[1]. 1636 m. Daunoravos dvarui priklausė 8 kaimai: Bertaučiai, Degučiai, Likaičiai, Nartaučiai, Pročiūnai, Sargūnai, Satkūnėliai ir Vytaučiai, kurių gyventojų daugumą sudarė latviai, vad. dundurniekais.

1667 m. Daunoravą valdė baronas Vilhelmas von Trankwitz[2]. 1690 m. Žemaitijos dūmų tarifuose nurodytas Eberhardo Brygino (Bruecken (Brygin, Brüggen, Bruege) gen. Fock) giminė kilusi iš Vestfalijos, vėliau persikėlusi į Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystę, Latgalą ir Lietuvą) valdytas Daunoravos (Downarowo) palivarkas (su 12 dūmų). 1766 ir 1775 m. Mažosios ir Didžiosios Daunoravos dvarų nurodomas savininkas – Jonas Bryginas. Dvarą tarp 1785–1797 m. valdė Mannteuffel gen. Szoege šeima.

Dvarą 1797 m. nusipirko Ernestas von Frankas. 1817 m. abiejų dvarų (37 dūmai) savininku nurodytas E. von Frankas. Dvaro rūmus ir kitus statinius 1853 m. statė Julijus Frydrichas Ernestas von Pfeilitceris-Frankas (1800–1877). Tais metais Daunoravos dvarui priklausė Mažosios Daunoravos ir Bertaučių palivarkai su Degučių, Likaičių, Nartaučių, Paberžių, Pročiūnų, Sargūnų, Satkūnų ir Vytaučių kaimais. Valda turėjo 2400 dešimtinių žemės. Jis kartu su grafu Jurdaičių dvaro savininku von Medemu fundavo Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčios statybą 1847 m. (pradėta kovo 4 d., pabaigta spalio 16 d.). Iš tėvo dvarą, kartu su Bertaučių palivarku, malūnu, plytine, karčiama, 1876 m. paveldėjo Dietrich Alexander Rudolph von Franck-Pfeilizer (1843–1904) ir tikriausiai valdė iki pat 1904 m. 1881 m. dvaras turėjo 590 dešimtinių geros žemės, 48 pievų, 736 dešimtinės miško, veikė malūnas, 2 smuklės, plytinė, rezidencija nuorodytas Daunoravos dvaras. XIX a. antrojoje pusėje Daunoravos dvaras buvo vienas pagrindinių von Frankų šeimos dvarų (be šio valdė ir Franksevavos, Oglienos dvarus Kuršo gubernijoje). Vėliau Satkūnų kaimo vietoje įkurtas Satkūnų palivarkas.

Dvarą 1904 m. paveldėjo Rudolfo vyriausioji sesuo Louise Catharina Elizabeth von Pfeilitzer-Franck (1832–1916), o po jos mirties 1916 m. - sūnus Oto Keizerlingas (dar kitaip vietos gyventojų ir literatūroje vadinami Kaizerlingais, Malgūžės–Daunoravos atšakos). 1905 m. streikavo dvaro darbininkai. 1921 m. Didžiosios Daunoravos dvarą paveldėjo Marta Keizerlingienė, o Mažosios – sūnus Klausas Keizerlingas. 1940 m. visa palikuonės Martos Keizerlingienės žemė (250 ha) nacionalizuota. Palikuoniai 1940 m. repatriavo į Vokietiją[3][4]. Iki 1920 m. žemės reformos dvaras apėmė 1 250 ha žemės.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mediniai klasicistiniai rūmai su fachverko konstrukcijos palėpe, plytų užpildu, su mezoninu, pusiau skliautiniu stogu šiuo metu sunykę, stogas buvęs dengtas čerpėmis, skarda. Kaip byloja data ir inicialai „I.v. F. 1853“ ant pamatinio akmens rūmai Julijaus von Franko statyti 1853 m. Šiuo metu baigia įgriūti mezoninas, labiausiai sunykusi šiaurinė pastato pusė – iš dalies įgriuvę rūsių skliautai, sutrešusios ir įgriuvusios sienos, dalis dvaro sodybos pastatų sunykę ar perstatyti XX a. antrojoje pusėje, tačiau lyginant su Malgužės dvaro sodyba ūkinių pastatų būklė geresnė.[5][6][7] Klėtis - molinė, pusvalminiu stogu, palėpė - fachverko konstrukcijos, su molio užpildu.

Daunoravos dvaro sodybos dvarininko namas – unikalus kodas 40160.

Daunoravos dvaro sodybos klėtis – unikalus kodas 40161.

Daunoravos dvaro sodybos kumetynas – unikalus kodas 40162.

Daunoravos dvaro sodybos tvartas – unikalus kodas 40164.

Daunoravos dvaro sodybos pieninė – unikalus kodas 40165.

Daunoravos dvaro sodybos parko fragmentai – unikalus kodas 40167.

Daunoravos dvaro valdų riboženkliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daunoravos miške išliko du XVI–XIX a. dvaro valdos riboženkliai.
Daunoravos dvaro žemių riboženklis - unikalus kodas 43925.

Daunoravos dvaro žemių riboženklis II - unikalus kodas 43926.

Daunoravos dvaro "baltoji dama" ir raganų byla 1720-1721 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.

XX a. užrašyta įvairių pasakojimų apie Daunoravos dvaro "baltąja damą". Pavyzdžiui, „Ėjo dvi mo­te­rys į kal­vės pu­sę iš Dau­no­ra­vos dva­ro ir iš­vy­do bal­tą si­lue­tą. Iš pra­džių at­ro­dė, kad žmo­gus prie­šais žings­niuo­ja. Jos ma­nė, kad dva­ro tar­nai­tė ke­liu­ku ei­na. Tik pa­šau­kė var­du, stai­ga ji ėmė grei­tai sku­bė­ti, tol­ti, fi­gū­ra iš­tį­so lyg stul­pas ir pra­ny­ko rū­ke“.[8] Platonio upelyje, prie Nartaučių kaimo, yra žinoma senoji šventvietė – sietuva Trynės vardu[9] (kodėl taip vadinama niekas nebežino).

Užfiksuota apie greta esančiame Blankenfeldės dvare 1720 m. vykusį raganų teismą – paskutinį Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėje. Vroclavo (Brelsau) gydytojas Johanas Kanoldas (1679-1729, Johann Kanold) buvo girdėjęs, kad Kuršas yra "klasikinė" burtininkų, raganų ir vilkolakių žemė, todėl dėl informacijos pateikimo kreipėsi į kunigus. Ilgą aprašymą gavo iš Mežmuižos (Augstkalnės) kunigo Zamuelio Ranejaus (Samuel Rhanaeus), kuris tikėjo egzistuojant raganas ir tvirtino galintis pateikti "daug" faktų.[10] J. Kanoldas kunigo siųstus užrašus spausdino be didesnių pakeitimų, bet komentaruose išdėstęs argumentus abejojo jų patikimumu. Tuomet įsižeidęs Ranejus papildė nauja istorija apie nesenus įvykius Blankenfeldės dvare (Vilcės vls., Žiemgala). Šio ilgo pasakojimo esmė tokia – apylinkės piemenė Madė (Madden) vieną 1720 m. liepos mėn. saulėtą dieną du kartus pademonstravo savo raganiškus gebėjimus. Iš ryto ji sviedė į viršų uogų saują ir taip iššaukė netikėtą krušą, kuri padarė didelės žalos javams, o popiet ji papūtė į Kivės upelį, kuris netrukus pasidengė ledu. Nagrinėjant bylą, kurioje Ranejus taip pat dalyvavo, nustatyta, kad tai kas buvo sakyta buvo tiesa. Tuomet Blankenfeldės dvarininkas Medemas liepė Madę botago kirčiais išvaryti iš savo valdų. Ji su savo motina, irgi vardu Made, gyveno Lietuvoje [tikėtina Daunoravoje, kur nuo seno gyveno daug latvių tautybės žmonių, o nuo Blankenfeldės skyrė vienas lietuviškas Vaineikių kaimas]. 1721 m. Blankenfeldės dvaro tvarte per naktį krito 5 sveiki buliukai. Medemui kilo įtarimų, ar čia nebus kaltos abi Madės. Tardant "švelniai ir be jokių grasinimų" Gertę (Gerte) ir Trynę (Trine), kurios draugavo su Madėmis, paaiškėjo, kad jos kaltos tiek dėl tų veršelių, tiek dėl kitų piktadarysčių. Buliukai nugaišinti kai aplink tvartą buvo apvestas raudonas siūlas ir jiems į burną kažkas buvo įdėta, o senoji Madė tarė žodžius "Apmokėjimui". Tuo tarpu Joninių naktį tvarte buvo pasislėpusi jaunoji Madė, kuri išsiurbė visą karvių pieną, prispjaudė į kampus, be to dvaro laukuose užkasė kiaušinius tardama, kad čia daugiau grūdai nebeaugtų. Be to abi Madės gebėjo skraidyti kaip paukščiai. To paties išmokusi ir Gerta. Vieną kartą jos trys skrido į pragarą, kur Gerta turėjo kūniškus santykius su 2 velniais raudonais drabužiais. Medemas pasiekė, kad Madės iš Lietuvos būtų perduotos teismui bei įkalintos Gerta ir Trynė. Teisėjai - 3 Halėje studijavę juristai po išsamių tyrimų pagrindine kaltininke pripažino senąją Madę. Ji buvo sudeginta ant laužo prieš tai nukirsdinus galvą. Jaunajai Madei buvo išdegintas ženklas ir ji šluotos kotu išvaryta iš Blankenfeldės, o Gertai skirtos rykštės bei bažnytinė bauda. Trynė, kuri buvo bendrininkė, tačiau susilaikė nuo burtininkavimo, nesimokė skraidyti, teismo buvo išteisinta[11][12][10].

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]