Šiaulių ekonomija

Šiaulių ekonomijos dvaro parkas šiandien

Šiaulių dvaro arklidėse šiandien įsikūręs Šiaulių apygardos teismas

Šiaulių ekonomija – Šiaurės Lietuvos valstybinių dvarų valdymo institucija, karališkųjų dvarų suvienijimas, apėmęs Šiaulių, Gruzdžių, Žagarės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio dvarus, įsteigta 1589 m., faktiškai veikusi 1616–1797 m. Didžiausia LDK valstybinė žemės valda. Apėmė dabartinį Joniškio rajoną, didumą Šiaulių rajono, vakarines Pakruojo rajono ir Radviliškio rajono dalis.

Ekonomija įkurta 1589 m., buvo suskirstyta į Joniškio, Radviliškio, Šiaulių ir Žagarės traktus (XVII a. dar įkurtas Gruzdžių traktas) ir vaitystes (1649 m. buvo 19). Nuo 1768 m. suskirstyta į gubernijas ir raktus (1783 m. buvo 26 raktai). 1783 m. buvo 18000 gyventojų, buvo 8000 valakų (170 tūkst. ha), priklausė Joniškio (nuo 1616 m.) ir Šiaulių (nuo XVIII a. pabaigos) savivaldūs miestai, Gruzdžių, Radviliškio ir Žagarės miesteliai, virš 300 kaimų. 1794 m. pabaigoje Rusijos imperatorė Jekaterina II padovanojo ekonomiją savo favoritui Platonui Zubovui kaip privačią valdą.

Istorija

Radvilos valdymas

1572 m. balandžio 29 d. Žygimantas Augustas paskelbė raštą, kuriuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rūmų maršalui Mikalojui Kristupui Radvilai iki gyvos galvos atidavė valdyti Šiaulių valsčių. Rašte buvo rašoma:

„…davėme tą Šiaulių valsčių minėtam ponui rūmų maršalui laikyti ir naudotis iki gyvos galvos… su visais to valsčiaus miesteliais, Šiauliais, Joniškiu, Žagare ir Radviliškiu, su bajorais, keliuočiais, raitininkais ir su jų valdomis ir žemėmis, su visų Šiaulių valsčiaus vaitysčių valstiečiais, prievolininkais ir sėsliais…, su piniginiais mokesčiais, su medaus duokle, su rugių, avižų ir šieno dėklą, su kitais visais mokesčiais…“

Tačiau 1572 m. Žygimantas Augustas mirė, pasibaigė Gediminaičių dinastija ir Lenkijos ir Lietuvos valstybėje prasidėjo renkamų valdovų epocha. Iškilo jų ir jų dvarų išlaikymo problemos – naujieji svetimšaliai valdovai neturėjo valstybėje nuosavų žemės valdų, bajorija akylai sekė, kad jie nepainiotų valstybės ir savo iždų. 1589 m. valstybės seimas priėmė įstatymą, vadinamąją konstituciją „Nutarimas dėl karaliaus pajamų LDK“, kuriuo karaliaus stalui priskiriami:

„…Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Gardinas su viskuo, Šiauliai su viskuo post decessum moderni possessoris, Brestas su Kobrinu su viskuo, Alytus su viskuo. Ir senieji muitai turi būti niekam kitam neatiduoti, kad iš jų eitų pajamos LDK iždui, tačiau paliekant kiekvienam teisę juos rinkti, jei ši teisė senesnė už šią konstituciją“.

Taip LDK buvo įsteigtos vadinamosios ekonomijos. Jų organizavimo ir būsimo valdymo tvarka buvo smulkiau išdėstyta dar 1588 m. pradžioje parengtame ir į Lietuvos Metriką įrašytame Zigmanto Vazos rašte. Buvo numatyta, kad pajamos iš šių valdų eis į valdovų asmeninį iždą ir bus skiriamos valdovo ir dvaro išlaikymui. Valdovai negalės šių valdų užstatyti, įkeisti, mainyti, atiduoti kam nors iki gyvos galvos. Jie galėjo jas atiduoti valdyti už sutartą atlyginimą tik tam tikram laikui ir tik LDK piliečiams. Ir šitame rašte pabrėžiama, kad Šiaulių valsčius kol kas turi likti senajam laikytojui.

Šiaulių valsčius 1589 m. dar nebuvo paverstas ekonomija. Konstitucija dėl to buvo priimta, bet valsčių tebevaldė M. K. Radvila, jo administracija čia dirbo kaip ir anksčiau. Tai liudija keli išlikę 1579 – 1597 m. Upytės pavieto valstybinių mokesčių rinkikų kvitai, išduoti mokesčius surinkusiems Radvilos pareigūnams. Nors Šiaulių valsčius priklausė Žemaičių seniūnijai, valstybinius mokesčius dėl nežinomų priežasčių mokėjo kartu su kaimyniniu Upytės pavietu.

Mokesčių byla

Dėl vieno šių mokesčių, pastočių pinigų, LDK iždas 1600 m. iškėlė bylą Šiaulių, Joniškio ir Žagarės miestelėnams. Pastočių prievolė – tai transporto paslaugos valstybės ir valdovo reikalams. Tekdavo gabenti pasiuntinius, savo ir svetimų valstybių, paštą ir pan. Ten, kur šių paslaugų iš valdinių nereikėjo, vietoje pačių pastočių buvo renkami pastočių pinigai. Šiaulių valsčiaus miestelėnai šio mokesčio nemokėjo nuo 1572 m. ir per 25 metus, iki 1597 m. iždui įsiskolino 664 kapas ir 15 lietuviškų grašių (39855 grašius). Bet į valdovo teismą 1600 m. balandžio 19 d. stojo ne miestelėnai, o jų ponas M. K. Radvila. Teisme ėjo ginčas, kam turi atitekti pastočių pinigai – iždui, ar valsčių su visomis pajamomis gavusiam valdyti laikytojui. Valdovas parėmė iždo pretenzijas ir, atleidęs nuo skolos, nusprendė, kad ateityje Šiauliai, Joniškis ir Žagarė turės tuos pinigus mokėti į LDK iždą. Po poros metų jis pakeitė nuomonę ir 1602 m. sausio 25 d. raštu leido M. K. Radvilai šiuos pinigus pasilikti sau. Miestelėnams gi buvo tas pats, ar į Radvilos kišenę, ar į valstybės iždą pastočių pinigai eis – jie juos mokėti turėjo bet kuriuo atveju.

Ekonomijos steigimas

Tik po M. K. Radvilos mirties 1616 m. Šiaulių valsčius sugrįžo į valdovo rankas ir buvo pertvarkytas į ekonomiją. Į Šiaulius buvo atsiųsti valdovo revizoriai Petras Valavičius ir Mikalojus Brolnickis. Jie su pagalbininkais dirbo 3 metus, per tą laiką parengė ir 1619 m. paskelbė ekonomijos nuostatus, inventorių, nemažai kitų aktų. Šie nuostatai ir inventorius neišliko, jie minimi vėlesniuose aktuose. Aiškėja, kad, sudarant nuostatus, buvo sekta 1557 m. Valakų nuostatais, jie čia vadinami „Augusto nuostatais“, turint galvoje juos paskelbusį Žygimantą Augustą.

Ekonomija buvo padalinta į traktus, šie į vaitystes. Nuostatuose aptarta ekonomijos valdymo tvarka, jos pareigūnų pareigos, valdinių prievolės. Inventoriuose aprašoma valda, surašomi valdiniai, nurodomas jų naudojamos žemės kiekis, pagal jį būdavo apskaičiuojamos prievolės. Nuostatai ir inventorius buvo svarbiausi aktai, reguliuojantys valdinių ir administracijos santykius, jie turėjo būti privalomi tiek vieniems, tiek kitiems.

Žemių perdalijimas

Šiaulių valsčius – Žemaičių seniūnijos administracinis vienetas nebuvo tapatus Šiaulių valsčiui kaip feodalinei valdai. Jo teritorijoje buvo įsiterpusi viena kita bajorų valda, ligtoliniai valdovai žemės valdomis su ten gyvenančiais valstiečiais apdovanojo bažnyčias. Verčiant valsčių ekonomija, reikėjo sutvarkyti santykius su kitais valsčiaus žemvaldžiais, sutikrinti valdų ribas. Tai tiesiogiai palietė ir Šiaulius. Čia susiklostė nemaža bažnyčios jurzdika – bažnyčiai priklausanti miesto dalis. Revizoriai 1617 m. susitarė su Žemaičių vyskupystės vadovais, Šiaulių klebonu ir susikeitė valdiniais. Bažnyčia, jau turėjusi kaimus netoli Šiaulių – Vijolių, Verdulių ir Gegužių, dabar dar gavo ir Lieporius – kaimą su 30 valakų žemės ir dar 8 valakais bei 24 margais užsieniuose. Mainais ekonomijai atiteko beveik visa bažnyčios jurzdika Šiauliuose, klebonui liko tik bažnyčios, klebonijos ir mokyklos sklypai. Po mainų visi Šiauliai buvo suvienyti vienoje feodalinėje valdoje.

Joniškio privilegija

Tuo pačiu metu kitas valsčiaus miestas Joniškis ėmė rūpintis Magdeburgo teisių privilegija, ir 1616 m. Zigmantas Vaza šią privilegiją jam suteikė. Joniškis tapo savivaldžiu miestu ir išsilaisvino iš tiesioginės valdos savininko priklausomybės. Šiauliai tokios privilegijos tuomet negavo. Vietoj privilegijos revizoriai 1619 m. paskelbė Šiaulių miesto nuostatus. Šie nuostatai buvo pakartoti bei papildyti 1635 m. ir 1639 m. Juose buvo įrašyta tiesioginė Šiaulių miesto priklausomybė nuo ekonomijos administracijos.

Valstybinis dvaras

Revizorių sutvarkyta ekonomija buvo atiduota valdyti naujam laikytojui – LDK pakancleriui Jarašiui Valavičiui, tik kitomis sąlygomis – jis už administravimą turėjo gauti kas dešimtą grašį, 10 % pajamų. Ekonomijų laikytojai privalėjo atsiskaityti su valdovo iždu, jų veiklą nuolat kontroliavo valdovo siunčiami revizoriai, valdinių ir administracijos ginčus sprendė komisarai. Nors ilgainiui ne visų pradinių nuostatų buvo laikomasi, tokios sistemos dėka valstiečių ir miestelėnų gyvenimo sąlygos buvo geresnės, negu privačiose valdose ar iki gyvos galvos valdyti atiduodamose seniūnijose.

1768 m. Šiaulių ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas ekonomiją padalino į keturias dalis:

• Gruzdžių gubernija
• Joniškio gubernija
• Šiaulių gubernija
• Žagarės gubernija

Kiekviena tokia gubernija savo ruožtu buvo suskirstyta į raktus. Raktą sudarė dvaras su jam priklausančiais sodžiais. Ekonomijos Šiaulių gubernijos centriniam dvarui prigijo Gubernijos vardas.

Ekonomijos rūmai

Patikimų žinių, kaip atrodė pirmasis Gubernijos dvaras ant buvusio Vinkšnos ežero kranto, mažai, tik užsimena apie jį ir Šiaulių ekonomijos istorijos autorius Mauricijus Griškevičius. Ekonomijos rūmuose Gubernijoje buvo įsikūrusi dvarų administracija, čia lankydavosi ekonomijos valdytojai ir nuomotojai.

1657 m. švedai rūmus sudegino, bet jau 1680 m. dvare vėl stovėjo du gyvenamieji namai, kuriuose gyveno aukštieji ir žemieji Ekonomijos pareigūnai, keli ūkiniai pastatai ir kalėjimas. Dvarą supo daržai ir vyšnių sodas. Netoliese buvo palivarko pastatai. 1736 m. dvaro rūmai vėl sudegė, 1738 m. naujų mūrinių rūmų statyba buvo pradėta, bet nepabaigta pritrūkus lėšų, kai dėl karaliaus karūnos kovojo Augustas III ir Stanislovas Leščinskis.

Vėliau ekonomijos būstinė perkelta į Šiaulius, į Didždvarį, kur buvo pastatyti nauji mediniai rūmai prie dabartinės Vilniaus gatvės ir vasaros rezidencija (dabar Šiaulių universiteto Menų fakultetas). Ekonomijos rūmai nugriauti 1926 m.

Valdytojai

1619-1641 m. ekonomijos valdytoju buvo Žemaičių seniūnas Lukas Valavičius, mokėjęs karaliui po 30 000 auksinų per metus. Jam mirus Šiaulių ekonomiją nuomojo Aleksandras Liudvikas Radvila, tuo laiku Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės maršalka. Nuo 1649 m. ekonomiją valdė Albrechtas Stanislovas Radvila, o nuo 1656 m.- jo sūnus Mykolas Kazimieras Radvila.

1655 m. karo metu Šiauliuose įsikūrė Švedijos kariuomenės Lietuvoje štabas, o ekonomijoje buvo išdėstyti švedų kariuomenė. 1656 m. balandžio mėn. prasidėjus sukilimui švedų kariai buvo išžudyti. Švedai surengė baudžiamąjį žygį į Šiaulius, bet miestą rado tuščią. Ženklas apie artėjantį priešą buvo duotas bažnyčios varpu. Į pietus nuo Šiaulių Raizgių kaime įvyko kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, švedai bausdami už pasipriešinimą mylios spinduliu aplink Šiaulius sudegino visus kaimus ir dvarus.

1661 m. karalius Jonas Kazimieras Vaza už skolas Šiaulių ekonomiją užstatė didikui Povilui Jonui Sapiegai. Sapiegų žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo iki 1674 m.

1674-1696 m. Šiaulių ekonomijos nuomininku buvo karalius Jonas Sobieskis. Nuo 1702 m., po 6 metus trukusių ginčų tarp našlės karalienės ir sūnų, Šiaulių ekonomija atiteko Jokūbui Sobieskiui. Sobieskių žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo 62 metus.

Nuo 1740 m. Šiaulių ekonomiją vėl valdė Radvilos. Ir tik 1764 m., po šimto metų, Šiaulių ekonomiją seimas galutinai išpirko ir sugrąžino karaliaus žinion.

Tyzenhauzo reformos

1765 m. Šiaulių ekonomiją kartu su kitomis karališkomis ekonomijomis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pradėjo administruoti Antanas Tyzenhauzas. Jis pradėjo visos ekonomijos valdymo ir ekonomikos reformas. Miesto ugdymo pretekstu iš Telšių buvo atkelti apygardos teismai.

Visų pirma A. Tyzenhauzas padidino činšą, įvedė mokesčius už teisę gaminti alų, parduoti savo derliaus javus, prekiauti ūkio gaminiais ir kt. Miestelėnai buvo apkrauti mokesčiais, jiems buvo uždrausta pardavinėti prekes už ekonomijos ribų. Ekonomijos valstiečiai juridiškai buvo baudžiauninkai, tačiau, apie 150 metų mokėdami piniginę rentą, gyveno žymiai geriau, negu privačių dvarų baudžiauninkai.

1768 m. A. Tyzenhauzas ėmė kurti palivarkus, kurių žemes turėjo įdirbti valstiečiai. Valstiečiai iš savo žemių buvo išvaromi, paliekant jiems palivarkų pakraščiuose tik po ketvirtį valako. Nuo vieno ketvirtadalio valako reikėjo eiti 2 dienas lažo. Buvo padidinti ir piniginiai mokesčiai, reikėjo duoti duokles medumi, uogomis, grybais ir kt. Daugumoje palivarkų buvo statomi vandens malūnai, lentpjūvės, smuklės. Miestiečiai už priimtinės žemės valaką mokėjo po 50 auksinų; už ketvirtadalį valako sodybinės žemės kiekvienas suaugęs šeimos narys turėjo eiti 2 dienas lažo per savaitę, 3 talkas ir 2 šarvarkus per metus. Reikėjo mokėti už miesto aikščių, turgavietės, gatvių plotą ir kt. Kuriant palivarką, miestelėnų žemės buvo taip apkarpytos, kad iš 208 gyventojų, turėjusių ariamos žemės, liko tik 118.

1769 m. Šiaulių ekonomiją sudarė 50 dvarų, 5 miesteliai, 321 kaimas. Dirbamos žemės buvo 5336 valakai (valakas – apie 20 ha). A. Tyzenhauzo reformos padidino Šiaulių ekonomijos pajamas nuo 650 tūkst. iki 1,5 mln. auksinų.

Ekonomijos gyventojai turėjo tiesti kelius, statyti įvairios paskirties pastatus, manufaktūras. Į manufaktūras valstiečiai buvo varomi prievarta, apgyvendinami barakuose, patys turėdavo maitintis, o už menkiausią nepasitenkinimą būdavo mušami. Išnaudojimas sukėlė valstiečių ir miestelėnų nepasitenkinimą, 1769 m. liepos 13 d. Žagarėje prasidėjo Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas, per kelias dienas išplitęs visoje ekonomijoje. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas.

Gavęs papildomų pajamų A. Tyzenhauzas pradėjo ekonomijos pagrindinio miesto – Šiaulių rekonstrukciją. Savaime susidaręs radialinis miesto planas pagal klasicistinės architektūros principus pertvarkytas į stačiakampį, toks jis išliko iki šiol. Tačiau 1780 m. A. Tyzenhauzas buvo pašalintas iš ekonomijos administratoriaus posto.

Zubovai

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją su centriniu dvaru atidavė savo favoritui Platonui Zubovui, tačiau tų pačių metų spalio 10 d. vardiniu įsaku Šiaulių miestą „išėmė“ iš Šiaulių ekonomijos žemių ir suteikė jam apskrities miesto teises.

Platonui mirus Šiaulių ekonomiją kurį laiką valdė brolis Valerijonas, jo vaikai Aleksandras ir Platonas, 1827 m. po teismų Šiaulių, Joniškio ir kitus dvarus Lietuvoje paveldėjo Platono Zubovo brolis, Rusijos kariuomenės generolas majoras Dmitrijus Zubovas. Vėliau dvarus valdė Nikolajus Zubovas (1832-1898), jo sūnus Vladimiras Zubovas (1862-1933).

Ekonomijos dvarai buvo išparceliuoti 1920–1924 m. per žemės reformą.