Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°14′29″š. pl. 23°37′00″r. ilg. / 56.241438°š. pl. 23.616651°r. ilg. / 56.241438; 23.616651

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Joniskio baznycia.JPG
Vyskupija Šiaulių
Dekanatas Joniškio
Savivaldybė Joniškio rajonas
Gyvenvietė Joniškis
Adresas Bažnyčios g. 2
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1901 m.
Stilius istorizmas

Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia stovi Joniškio miesto centre, Klampės (Audruvės kairiojo intako) kairiajame krante. Architetūros ir dailės paminklas (unik. kodas 2482).[1]

Bažnyčia nuo XVII a. vidurio yra regione gerai žinomas šv. Martinjono kulto centras,[2] tad čia saugomi ne tik meninę bei istorinę vertę turintys šventojo relikvijoriai, bet ir XVII a. datuojamas jo atvaizdas su aptaisais bei votais.

Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai priklauso kelios koplyčios: Balkaičių, Ivoškių Šv. Jono Nepomuko, Jakiškių Šv. Ignaco, Kalnelio Šv. Jono Krikštytojo, Mergiūnų Šv. Izidoriaus, Milvydžių Šv. Martinijono, Pošupių Šv. Jono Kentiečio.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1526 m. Joniškyje, dabartinio Kalnelio kaimo vietoje Vilniaus vyskupo Jono rūpesčiu pastatyta bažnyčia, įkurta parapija. Pirmasis klebonas buvo Morkus Lančkis.

1626 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, jau dabartinio Joniškio teritorijoje. Parapijai priklausė Gurkos palivarkas, Gulbinų, Kužių, Mykolaičiūnų, Nociūnų, Raudoniškių kaimai. Iš bažnyčios 1679 m. buvo likę tik griuvėsiai, ją reikėjo restauruoti. 1888 m. inžinierius Ustinas Golinevičius parengė mūrinės bažnyčios perstatymo projektą. Leidimo statyti negauta.

1897 m. parengtas ir patvirtintas inžinieriaus Piotro Serbinovičiaus projektas. Klebono Liudviko Šiaučiūno rūpesčiu 18951901 m. bažnyčia pastatyta. Statybą prižiūrėjo inžinierius Nikolajus Andrejevas. 1908 m. įsteigta „Saulės“ draugijos mokykla. 1908–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. 1918 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. 1931 m. Joniškiečiai prie bažnyčios durų pastatė klebono L. Šiaučiūno skulptūrinį biustą (skulpt. Albertas Antinis).

Po Antrojo pasaulinio karo klebonas Petras Lažinskas parapijiečių padedamas bažnyčią suremontavo.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priekinis fasadas

Bažnyčia istoristinė, vienabokštė, halinė, 3 navų. Statinio tūrinė erdvinė kompozicija lotyniško kryžiaus plano. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Bažnyčia su aukštu bokštu priekyje, transeptu, penkiasiene apside ir aklinu kupolu centre. Bokšto siluetas barokinis, su sudėtingų formų šalmu ir žibintu. Priekinis portalas klasicistinis su pusapskrite arka, dviem kolonomis, antablementu ir trikampiu frontonu. Bažnyčios sienos sutvirtintos laiptuotais kontraforsais su voliutomis. Įvairių formų neobarokiniai poriniai langai dekoruoti skirtingais sandrikais, o platus antablementas – dantikulais ir jonikais. Bažnyčios fasadus puošiančias skulptūras sukūrė skulptorius Vincentas Jakševičius (1873-1936).

Bažnyčios interjeras puošnus ir didingas. Dominuoja tradicinių siužetų eskizinė tapyba, labai ryškių ir sentimentaliai kontrastingų spalvų. Bažnyčios kūriniai, išskyrus altorių paveikslus, yra vientiso eklektinio stiliaus, būdingo to meto Lietuvos dailei. Daugumos jų autoriai yra dekoratoriai, gyvenę Lietuvoje. Daugiafigūres tradicines kompozicijas ant lubų, sienų iki 1909 m. nutapė Kazimieras Valčiukevičius iš Šiaulių.

Nišose patalpintos neobarokinės šventųjų skulptūros. Viduje pastatyti 7 mūriniai neobarokiniai altoriai (įrengti apie 1905 m.). Presbiterijos gilumoje stūkso didysis altorius, kurio lenkti šonai pridengia zakristijos sienas. Tokia forma perimta iš barokinių altorių. Altorių puošiančios skulptūros atvežtos iš Austrijos ir Paryžiaus. Mensa skrynios formos, jos kampus puošia toskaninės kolonėlės. Mensos viduryje pastatytas šventyklėlės pavidalo tabernakulis. Jo viršuje įkomponuota avinėlio skulptūrėlė – Kristaus ir jo Atpirkimo aukos simbolis. Retabulo tarpsiuose komponuojamos profesionaliai pagamintosos figūros: detalios, natūralistinės, ikonografiniu požiūriu tradiciškai sukomponuotos. Šonuose įkomponuotos šventųjų moterų skulptūros, virš antablemento – šv. Grigaliaus, šv. Jeronimo, šv. Ambraziejaus, šv. Augustino statulos. Skulptūros turi daug panašių meninių formų, todėl gali būti nulietos vieno meistro. Strandmano daryta sakykla mūrinė, šešiakampė, sudėtingų formų. Ji eklektinio stiliaus, gausiai papildyta dekoratyvinėmis detalėmis.

Centrinėje bažnyčios ašyje įrengti prie interjero derantys vargonai. Jie perkelti iš senosios Joniškio bažnyčios ir 1796 m. įrengti meistro Hermano. Apie 1905 m. instrumentą patobulino meistras Krestingas. Tikėtina, kad vargonų prospektą darė Brachmanas. Vargonuose dominuoja neoklasicizmui būdingos tiesios vertikalios ir horizontalios linijos. Instrumentas įrengtas ant aukšto cokolio. Pagrindinę vargonų dalį sudaro du bokštai ir trys laukeliai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Bažnyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2016-01-19. 
  2. Pradėti Šiaulių vyskupijos sakralinio paveldo tyrimai

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka