Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Sofija-Kymantaitė-Čiurlionienė.jpg
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
Gimė: 1886 m. kovo 13 d.
Rusija Joniškis, Rusijos imperija
Mirė: 1958 m. gruodžio 1 d. (72 metai)
Lietuva Kaunas
Tėvai: Leonas Kymantas
Elžbieta Jarulaitytė
Sutuoktinis(-ė): Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Vaikai:

Danutė Čiurlionytė-Zubovienė

Veikla: Lietuvos rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja
Commons-logo.svg Vikiteka: Sofija Kymantaitė-ČiurlionienėVikiteka

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886 m. kovo 13 d. Joniškyje, Rusijos imperija – 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.) – lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Joniškio klebonijos vikariatas (Bažnyčios g. 3, statytas 1845 m.), kuriame gimė S. Kymantaitė-Čiurlionienė

Gimė bežemio bajoro šeimoje. Leonas Kymantas ir Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė – jos tėvai – materialiai vertėsi sunkiai, todėl šeimai 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius pas motinos brolį kleboną Vincentą Jarulaitį. Klebonas mergaitės tėčiui pasiūlė ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti klebonijoje, o mažąją Sofiją leido privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos. 1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris tapo jos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju (iki tada ji skaityti ir rašyti mokėjo tik lenkiškai ir šiek tiek rusiškai). Vėliau Kymantaitė mokėsi Palangos pradžios mokykloje mergaitėms, po to Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijoje. Vėliau mokėsi Rygos lietuvių gimnazijoje, kur susipažino su inteligento Prano Mašioto šeima. Pas juos Kymantaitė lankydavosi dažnai – ten ji dalyvavo slaptame mokinių savišvietos ratelyje, skaitė savo pirmuosius eilėraščius.  1904 m. baigusi gimnaziją atvažiavo į Krokuvą studijuoti mediciną, įstojo į „Rūtos” draugiją, tačiau šios mokslo srities atsisakė ir Krokuvos universitete pradėjo studijuoti filosofiją ir literatūrą.

1907 m., susiklosčius aplinkybėms, iki universiteto baigimo likus vos metams, ji nebegalėjo tęsti studijų Krokuvoje ir grįžo į Lietuvą (vėliau diplominio stoka jai bus kliūtis dėstyti Vytauto Didžiojo universitete). J. Tumo-Vaižgantas pasiūlė jai dirbti naujai steigto „Vilties” laikraščio redakcijoje. Sofija sutiko ir pradėjo dirbti: rašė straipsnius, recenzavo knygas, o Vaižgantas ir toliau mokė ją Lietuvių kalbos, tobulino rašymo stilių. Redakcijoje ji susipažino su J. Jablonskiu, kurį ji laikė savo gyvenimo mokytoju.

Sofija Kymantaitė tapo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė – būdama vos dvidešimt vienerių metų ji dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą.

Kartu su M. K. Čiurlioniu 1908 metais
Sofija Čiurlionienė – „Saulės“ kursų lietuvių kalbos mokytoja (1911 m.)
Sofija Čiurlionienė ir žentas Vladys Zubovas 1938 m. vasarą

Mikalojų Konstantiną Čiurlionį rašytoja sutiko Vilniuje, pirmosios lietuvių dailės parodos atidaryme. Užsimezgus judviejų draugystei Sofija mokydavo kompozitorių lietuvių kalbos, todėl jo sulietuvėjimas siejamas būtent su ja. 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S. Kymantaitė ir M. K. Čiurlionis susituokė. Tais pačiais metais vyrui susirgus, ji nuvežė jį gydytis į Pustelninkus, netoli Varšuvos, o pati pasiliko pas studijų draugės Čarnockaitės, netoli Minsko. 1910 m. birželio 12 dieną gimė jos dukrelė Danutė Čiurlionytė. Palikusi sergantį vyrą gydytis Sofija, su naujagime mergaite, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur buvo iki pat vyro mirties. Danutei buvo vos 10 mėnesių, kai mirė jos tėvas, taip ir nebepamatęs savo dukters.

1911 m. po vyro mirties su dukrele Danute S. Kymantaitė-Čiurlionienė gyveno Kaune. Netrukus pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą švietimo draugijos „Saulė“ įkurtuose mokytojų kursuose. Pamokoms ruošdavosi atsakingai, ieškojo naujų medžiagos pateikimo būdų ir metodų. Jaunoji mokytoja labai stengėsi, kad jos mokiniai pajustų gimtosios lietuvių kalbos turtingumą, vaizdingumą ir grožį, todėl jos pamokose netrūkdavo lietuvių liaudies pasakų, padavimų ir dainų.

Pirmojo pasaulinio karo metais Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kaip ir dauguma Lietuvos inteligentų, persikėlė į pabėgėlių centrą Voroneže. Ir čia pedagogė aktyviai prisidėjo prie švietėjiško ir kultūrinio gyvenimo. Daugelis Lietuvos mokyklų taip pat buvo evakuota, iš Kauno ten persikėlė ir “Saulės” kursai, taigi Sofija gavo pakvietimą tęsti mokytojos darbą. Be šių lietuvių mokytojų kursų ji dėstė ir lietuvių mergaičių gimnazijoje. Sofijai labai rūpėjo ne tik moksleivių švietimas, bet ir gyvenimas už mokyklos ribų. Ji rūpinosi, ar yra tinkamos sąlygos mokytis, globojo mokinius tiek morališkai, tiek materialiai, ugdė savarankiškumą, gražų elgesį ir kultūringumą. Mokytojaudama parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlių ciklą, straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros“ (1913), vadovėlį „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ (1918) ir „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“ (1918), parašė mokyklinių dramos kūrinių ir pati režisavo spektaklius.

Dar karo metais Čiurlionienei teko daug keliauti. 1916 metų vasarą ji gydėsi Lipecke (sirgo išiju – kojos nervo uždegimu), kitų metų vasarą buvo Duhoje, vėliau prie Juodosios jūros. Galiausiai, 1918 metų pavasarį, Tarybų Rusijai pasirašius taikos sutartį su Vokietija ir jos sąjungininkais, kaip ir kitiems pabėgėliams ir tremtiniams, Čiurlionienei su dukra buvo leista grįžti į Lietuvą. Grįžusios apsilankė Viekšniuose pas tėvus, po to apsistojo Vilniuje.

1919 m. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė, todėl joms teko keltis į Kauną. Čia Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė pradėjo dirbti Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje, „Mūsų žinyno” ir „Kario” redakcijoje, rengė chrestomatijas Kauno karo mokyklai, važinėjo po Lietuvos kariuomenės dalinius ir skaitė kariams paskaitas. „Karių kalendoriuje” ir „Laiškuose kareiviams” spausdino straipsnius, kuriuose rašė apie mokslą, piliečio pareigas, sąmoningumą ir sąžiningumą.  Už nuopelnus Lietuvai, susijusius su kariuomenės švietimu, 1927 m. apdovanota Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.

Po kiek laiko Sofija susirgo ir gydėsi Berlyne. Grįžusi lankėsi Žagarėje, Palangje, trumpai gyveno Viekšniuose ir 1923 metais grįžo į Kauną galutinai. Čia ji palaikė artimus santykius su Vydūnu, J. Jablonskiu ir kitais to meto šviesuoliais. Sofija norėjo įsidarbinti Vytauto Didžiojo universitete, tačiau jai trukdė diplominio stoka. Galiausiai, Jablonskio, rektoriaus Čepinskio ir Krėvės padedama ji pradėjo dirbti etatine lietuvių kalbos lektore Humanitarinių mokslų fakultete. Tuo metu ji dar dėstė lietuvių kalbą Valstybės teatro Vaidybos mokykloje bei parašė „12 brolių juodvarniais laksčiusių”.

19251938 m. dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Be pedagoginės veiklos Sofija aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame gyvenime - 1929 metais buvo paskirta Tautų Sąjungos delegacijos nare, (buvo vienintelė moteris, turėjusi balso teisę), posėdžiuose, vykuosiuose Ženevoje, dalyvavo 1929–1931 ir 1935–1938 metais. 1932 metais tapo Neolithuanų korporacijos garbės nare. Dalyvavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose.

Bendradarbiavo leidžiant almanachus ir rinkinius „Gabija“, „Aukštyn“, „Pirmasai baras“, „Lopšelis“, „Lietuvos vaikas“, „Žemaičiai“, periodiką: „Aušrinė“, „Dabartis“, „Kūrybos keliais“, „Lietuva“, „Lietuvių laikraštis“, „Lietuvos žinios“, „Moteris ir pasaulis“, „Motina ir vaikas“, „Naujoji romuva“, „Vilniaus žinios“, „Vyturys“ ir kt. Pasirašinėjo slapyvardžiais: A.S.Č., K.S., Pragiedrulis, Sofija, Z.K., S.Č.

Pirmąją okupaciją rašytoja priėmė kaip stichinę nelaimę. Kaip ir daugelis inteligentų ji tikėjosi laisvės kultūrai, bandė ją išsaugoti. Tačiau sulaukus 1941 m. birželio įvykių viltis išsilaisvinti vis tapo mažesnė. Jos ir dukros šeimos nepalietė, tačiau daugelis artimųjų ir giminių atsidūrė Sibire. Po to prasidėjo karas, kurio metu Sofija padėjo gelbėti žydų vaikus – slėpdavo juos namuose. Daug siaubingų akimirkų sukėlė praeinantis frontas. Sofijai kartu su Zubovų šeima teko slėptis požeminėje slėptuvėje, šalia jų skraidė žvalgybiniai lėktuvai, krito bombos, degė namai. Neramumų laikotarpiu daug inteligentų buo pasitraukę į Vakarus. M. Vaitkus kalbino trauktis ir Ją, tačiau ji ryžtingai atsisakė: “Niekur aš pati iš savo krašto nebėgsiu – jaučiu, kad būsiu čia žmonėms reikalinga”. Pasilikusi Lietuvoje Čiurlionienė parašo poemas: „Girią Žaliąją”, „Mūsų jaują” ir „Vaivą”. “Žemaitiškoje poemoje” atsiranda komiškų tuometionio gyvenimo motyvų. Nežiūrint pašlijusios sveikatos, moteris sugebėjo kautis už savo leidybą. Išleistas tritomis (šiandien jau yra išleisti aštuoni Čiurlionienės raštų tomai. Trys pirmieji tomai, kuriuose sudėti jos grožiniai kūriniai, buvo išleisti jai dar esančiai gyvai, jos septyniasdešimtmečio proga. Po rašytojos mirties, sovietmečio pabaigoje, pradėtas leisti išsamesnis raštų rinkinys, kuriame spausdinami laiškai, straipsniai ir kt.) Kai tik atsirado ryšys su tremtiniais, Čiurlionienė iš visų jėgų jiems stengėsi padėti, rėmė moraliai ir materialiai.

Susilpnėjus sveikatai, 1938 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė pasitraukė iš pedagoginės praktikos, bet visą likusį gyvenimą ji nenutraukė ryšių su jaunimu, nuolat lankydavosi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, skaitydavo paskaitas, bendraudavo su pedagogais ir aptardavo kilusias problemas, dalydavosi atsakingos rašytojos darbo patirtimi.

1949 m. Sofija išvyko mokytis į JAV. 1950 m. kartu su P. Skardžiumi ir S. Barzduku parašė „Lietuvių kalbos vadovą“.

1956 m. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės 70–ojo gimtadienio proga buvo surengtas iškilmingas minėjimas Kauno viešojoje bibliotekoje. Šventėje, po visų jaudinančių sveikinimų, ji pati pasakė kalbą apie meilę Gimtajai kalbai ir pareigą ją saugoti.

S. Čiurlionienė-Kymantaitė mirė 1958 metų gruodžio 1 d. Per laidotuves jos karstą nuo Kauno viešosios bibliotekos K. Donelaičio gatvėje iki stoties kauniečiai lydėjo pėsčiomis, nuo ten į Petrašiūnų kapines žmonės buvo vežami autobusais. Procesija nusitęsė per visą tuometinį Lenino (dabar – Vytauto) prospektą. “Aš turiu tokį jausmą, lyg būtų mirusi visos Lietuvos motina” – taip apie mirusią Sofiją Kymantaitę – Čiurlionienę kalbėjo Juozas Mačys.

Čiurlionienė – skaučių vadė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1932 metų tapo skaučių vade. Kad su skautėmis jai buvo gera liudija laiškas, rašytas dukrai Danutei tais pačiais metais:

“Liepos 14 d.

Stovykla

Danusytis brangiausia, kad tu žinotum, kaip gerai. Miegojau puikiausiai savo baltoj palapinėj – šilta – o pušys kvepia. Rytą 6:30 trimitas prikėlė – anoj pusėj Nemuno rugiai banguoja – ramu – tik mergaitės mankštą daro – į Nemuną bėga praustis – tvarko palapinėj.”

1932 metais Sofija Čiurlionienė su savo skautėmis stovyklavo anglių surengtoj Adelbodeno stovykloje Šveicarijoje, ten ji susipažino su Roberto Baden Povelio žmona. 1933 metais ledi Baden Povel su kitom vyresniosiomis skautėmis nusprendė pagerbti Baden Povelį ir surengė išvyką laivu „Calgaric” iš Anglijos į Baltiją. Pirmoji jų aplankyta šalis buvo Lietuva. Susitikimas vyko Palangoje, stovyklaujant ir pačiai Čiurlionienei su savo būreliu ir kitais skautais: vadu Šarakausku, A. Smetona, dr. Aleksa ir kt. Atvykusius svečius pasitiko laimingi Palangos stovyklautojų šūksniai „valio” ir „budėk”. Toks spontaniškas skautų jausmų prasiveržimas padarė Baden Poveliui labai gerą įspūdį. Diena buvo labai graži. Stovyklautojai paruošė pusryčius. Prie didelio stalo, išdabinto samanom ir kankorėžiais imituojant tautinius ornamentus, sėdėjo svečiai ir vadovai, o prie mažesnių stalų – jaunesnieji skautai. Ant stalų buvo gausu lietuviškų patiekalų. Per pietus skambėjo pačių skautų sukurtos liaudies dainos. Po pietų skautės, apsirengusios tautiniais rūbais, šoko tautinius šokius. Dienai baigiantis įsiliepsnojo tradicinis vakaro laužas ir ėmė skambėti atsisveikinimo kalbos. Baden Povelis negalėjo atsidžiaugti tokia nuostabia diena, jis labai gėrėjosi meniškai papuoštais stalais, širdingu priėmimu ir vaišėmis. Vėliau anglijoje buvo išleista knyga „Calgaric” su kelionės aprašymu, kurioje daugiausiai pagyrimų ir nuotraukų buvo skirta Lietuvai.

Po penkių metų įvyko Tautinė Lietuvos skaučių stovykla. Per tuos metus skautų veikla tapo turninga, o ir pačių skautų skaičius labai išaugo. Buvo numatyta, kad kiekvienas rajonas pavaizduos gražiausius įvairių Lietuvos vietų papročius, dainas ir šokius. Vyriausia stovyklos vade buvo nutarta kviesti skautininkę Čiurlionienę. Stovykloje dalyvavo daugybė svečių iš užsienio šalių. Pakvietimai išsiuntinėti skautėms Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje ir Švedijoje. Stovyklautojai ilgai atsiminė šią puikią stovyklą. Užsienyje apie ją buvo parašyta per 40 straipsnių. Čiurlionienė labai didžiavosi savo skautėmis, su didele meile ir energija, nepasydama net blogėjančios sveikatos rūpinosi jomis. O ir skautės nepamiršo jos: rašė laiškus, siuntė dovanas – verbas, staltiesėles ir kt. Bet didžiausias turtas – tai skaučių išleistas laikraštis „Vadovė”, kuriame rašomi ne tik vertingi skaučių straipsniai, bet ir daugelio to meto žymių žmonių – A. semtonos, Šalkauskio, Maceinos, P. Klimo – minčių.

Telšiuose veikia Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės vyresniųjų skaučių būrelis.

„Čiurlionienės šeštadieniai”[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1926 metų rašytojos namuose vykdavo „Čiurlionienės šeštadieniai” – kalbininkų ir vertėjų susirinkimai. Svarbiausias susirinkusiųjų tikslas buvo vertimo nagrinėjimas. Šių susirinkimų pradininkai buvo Jurgis Talmantas ir pati Sofija Čiurlionienė. Vėliau prie jų prisijungė Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus, Salomėja Nėris, Vanda ir Balys Sruogai, Viktoras Kamantauskas, Kazys Bizauskas, Antanas Salys ir kiti. Be nuolatinių lankytojų buvo ir svečių – tai vertėjai, arba jauni literatai, kviečiami paskaityti savo vertimo ar kūrinio. Dažnai savo vertinius skaitydavo ir pati Čiurlionienė. Vertėjams pritrūkus lietuviško žodžio jie vietoje sukurdavo naujadarą. Tačiau didžiausias „šeštadienių” susirinkimų darbo vaisius buvo laikraščio „Gimtoji kalba” pasirodymas. Leidinys greitai išpopuliarėjo ir buvo perduotas naujai įsikūrusiai „Lietuvių kalbos draugijai”, laikraštį leido „Sakalo bendrovė”. Tačiau redaktoriais liko „šeštadienių” dalyviai, todėl „Gimtoji kalba” ir toliau liko labai artima savo įsteigėjams.

 Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrinius pradėjo spausdinti 1905 m. Rašė eilėraščius, tautosakines poemas, dramos kūrinius, apsakymus, apysakas, tarmiškus monologus, išspausdino literatūros kritikos ir literatūros istorijos straipsnių, etiudų, recenzijų, paskelbė memuarų, išvertė užsienio rašytojų kūrinių: Žano Batisto Moljero „Šykštuolį”, „Tartiufą”, „Don Žuaną”, Gustavo Flobero „Ponia Bovari”, redagavo Homero „Iliados” vertimą.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvoje, kritikos knyga. – Vilnius, 1910 m.
  • Kas ir kaip skaityti, skaitymo vadovėlis. – Vilnius, 1911 m.
  • Iš mūsų literatūros, literatūros kritikos straipsnių rinkinys. – Kaunas, 1913 m.
  • Pinigėliai, pjesė, 1918 m., [Kaunas], [1941] m.
  • Vaikų teatras. – Vilnius, 1918 m.
  • Komedijėlės: Cyp… cyp… cyp… Miau… miau… miau… .Grybų barnis. Barbutė piemenėlė. – S. l., 1918
  • Lietuvių literatūros istorijos konspektas. – Voronežas, 1918 m.
  • Kalinys: (tikras Lietuvos istorijos atsitikimas: skiriamas jaunuomenei vaidinti). – Vilnius, 1919 m.
  • Komedijos. – Vilniuje = Kaune, 1920 m.
  • Laiškai kareiviui. – Kaunas, 1920 m.
  • Komedijos. – Vilnius = Kaunas, 1920 m.
  • Dolpelis ministerijoje tarnauja: monologas ir laiškai. – Tilžė, 1920]
  • Kalėjime: sketch with violin and chimes/ Pilka – Vanagaitis. Knygnešys: monologue. – Camden, [1920]
  • Aušros sūnūs, pjesė. – Kaunas, 1923 m., pastatyta 1926 m.
  • Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių, pjesė, 1932 m., – Kaunas, 1945 m.
  • Šventmarė, apysaka, 1937 m., – Vilnius, 1969 m.
  • Giria žalioji, poema
  • Vaiva, poema
  • Mūsų jauja, poema
  • Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1956 m.
  • Žemaitiška poema: ištraukos: [plokštelė]. – Ryga, 1980 m.
  • Raštai: penki tomai. – Vilnius, 1986–1988 m.
  • Tie metai: 3 veiksmų ir epilogo tragedijos kronika. – [Kaunas], [1992] m.
  • Giria žalioji: penkių giesmių poema. – Vilnius, 1997 m.
  • Pasijuokime kartu su Stefa Navardaitiene: [albumas]. – Kaunas, 1997 m.
  • Vilniaus skrajojamas teatras „Vaidila“/ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugija. – Vilnius, 2001 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]