Europinis maumedis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Larix decidua
Europinis maumedis (Larix decidua)
Šio europinio maumedžio (Larix decidua)
kamieno skersmuo: 150 cm / 431 cm apimtis (2007 m.),
aukštis: 29 m (1986 m.),
augimo vieta Château de la Folie, Belgija
Europinis maumedis (Larix decidua)
Europoje nesaugomas - populiacija

pakankamai didelė ir plačiai paplitusi

Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Pušūnai
(Wikispecies-logo.svg Pinophyta)
Klasė: Pušainiai
(Wikispecies-logo.svg Pinopsida)
Šeima: Pušiniai
(Wikispecies-logo.svg Pinaceae)
Gentis: Maumedis
(Wikispecies-logo.svg Larix)
Rūšis: Europinis maumedis
(Wikispecies-logo.svg Larix decidua)
Binomas
Larix decidua
Mill., 1768
Larix decidua range.svg
Europinio maumedžio Larix decidua varietetų
savaiminio paplitimo arealas:

Lenkinis maumedis Larix decidua var. polonica
(melsva spalva)
Karpatinis maumedis Larix decidua var. carpatica
(rožinė spalva)
Alpinis maumedis Larix decidua var. decidua
(žalsva spalva)

Europinis maumedis (lot. Larix decidua, angl. European Larch, vok. Europäische Lärche, pranc. Mélèze d'Europe, it. Larice comune, lenk. Modrzew europejski, ček. Modřín opadavý, ukr. Модрина європейська) – pušinių (Pinaceae) šeimos, maumedžių (Larix) genties spygliukus metanti, vienanamių medžių rūšis.

Europinio maumedžio požymių iliustracija
Europinio maumedžio šakelė anksti pavasarį su besiskleidžiančiais spygliukais
Europinio maumedžio šakelė
Europinio maumedžio šakelė pavasarį su trimis moteriškais (auga į viršų) ir keturiais vyriškais (auga į apačią) žiedais – jaunais kankorėžėliais
Europinio maumedžio šakelė su nesubrendusiais kankorėžiais
Europinio maumedžio subrendęs kankorėžis
Europinio maumedžio žievė
Europinio maumedžio išaugęs jaunas daigelis
Europiniai maumedžiai (Larix decidua var. decidua) Aletšvalde (Šveicarija)
1798 m aukštyje Anivjė (Val d'Anniviers) augantis europinis maumedis (Šveicarija)
Europinių maumedžių (Larix decidua var. decidua) giraitė Šveicarijos Valė kantone.
Europinio maumedžio kamieno skersinis pjūvis

Europinių maumedžių savaiminis paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūraliai paplitę Europos žemyno vakarinėje bei centrinėje dalyse – daugiausiai kalnuotose jos vietovėse nuo 400 iki 1800 metrų, neretai iki 2500 m aukščio, nors dažniausiai išplitę 1000–2000 m aukščio vietovėse – Alpėse, Sudetuose, Tatruose, Karpatuose, bei atskiros populiacijos (lenkinis varietetas) žemumose - vidurio ir šiaurinėje Lenkijoje, vakarų Baltarusijos mažoje dalyje bei pietų Lietuvoje. Europos kalnuotose ir kalvotose vietovėse auga kartu su kedrinėmis pušimis, kartais su kalninėmis pušimis, europiniais kėniais, paprastosiomis eglėmis ar paprastaisiais bukais.

Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūraliai plinta derlingose, pralaidžiose orui bei pratakiuose vandeniui, lengvai rūgštokuose dirvožemiuose, ant uolėtų aukštikalnių – subalpinių spygliuočių miškų zonoje.

Europinio maumedžio Larix decidua varietetai ir jų paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išskiriami 3 europinio maumedžio varietetai[1]:

Šalys ir jų dalys kur karpatinis varietetas savaiminis: vidurio ir šiaurinėje Rumunijoje, vakarų Ukrainos nedidelėje dalyje (Užkarpatės sritis), šiaurinėje ir vidurio Slovakijoje, šiaurės rytų Čekijoje ir pietų, pietvakarių Lenkijos pakraščiuose.

  • Alpinis maumedis Larix decidua var. decidua; Kalnuotų vietovių medis. Savaime paplitę Alpių kalnuose iki 2200-2500 m aukščio. Kankorėžiai 2,5–4,5 cm ilgio ir 1,5-3 cm pločio.

Šalys ir jų dalys kur alpinis varietetas savaiminis: pietvakarių Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lichtenšteine, Austrijoje, siaurame Vokietijos pietiniame pakraštyje, nedidelėje šiaurės Italijos dalyje, nedidelėje šiaurės vakarinės Slovėnijos dalyje.

  • Lenkinis maumedis Larix decidua var. polonica (Racib. ex Wóycicki) Ostenf. & Syrach; Neaukštų kalvų ir lygumų medis. Lenkinis maumedis savaime paplitęs kalvotame ir lygumų Vyslos upės (Lenkija) baseino reljefe ir į šiaurę nuo Varšuvos. Savaiminis ir kultūrinis aptinkamas vakarų Baltarusijoje ir vakarų Ukrainoje netoli pasienio su Lenkija. Čia lenkiniai maumedžiai auga mišriuose pušų - beržų ar ąžuolų - beržų dominuojamuose miškuose. Lietuvoje europinių maumedžių statusas iki galo nėra aiškus ir ginčytinas. Dalis naujų botanikos šaltinių teigia, kad tai yra introdukuota rūšis. O istoriniai šaltiniai teigia, kad dar XIV a.XVI a. lenkiniai maumedžiai savaime augo Dzūkijoje ir Suvalkijoje ir čia vėliau buvo išnaikinti. Tai remiantis daroma išvada, kad jie yra vietinė, savaiminė Lietuvos medžių rūšis ir nuo XIX a. pradžios šalyje tik reintrodukuoti. Lenkinio maumedžio kamienas tiesus, kankorėžiai mažiausi tarp trijų europinio maumedžio varietetų: 1,5–2,5 cm ilgio.

Šalys ir jų dalys kur lenkinis varietetas savaiminis: vidurio, šiaurės ir rytų Lenkijoje, pietvakarių Baltarusijos ir šiaurės vakarų Ukrainos pakraščiuose, galbūt savaime augo pietų Lietuvoje.

Europinio maumedžio paplitimas ir augavietės Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos pietinė dalis kartais laikoma europinio maumedžio lenkinio varieteto savaiminio paplitimo zona.

Iki šiol nėra vieningos nuomonės, koks yra europinio maumedžio statusas Lietuvoje, vieni specialistai jį laiko introdukuota, kiti savaimine rūšimi, nors matyt labiausiai tinkamiausias apibrėžimas – reintrodukuota rūšis. Po ledynmečio maumedžiai dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo paplitę daug plačiau. Istoriniai šaltiniai teigia, kad XIV a. – XVI a. europiniai maumedžiai Dzūkijoje ir Suvalkijoje augo savaime. Dar ir XIX a. pirmoje pusėje europiniai maumedžiai natūraliai, nors ir negausiai augo Lietuvoje nedidelėmis giraitėmis Kalvarijos, Marijampolės apskrityse, apie Prienus, Vištytį ir kitose vietose vietovėse (pagal lenkų miškų stebėtoją Polujanski, 1854 ir Кеппен, 1885). Karaliaučiuje, apie 23 km nuo Lietuvos sienos, po paskutinio ledynmečio maumedžiai taip pat augo savaime Apšrūtuose (Gross, 1937). Europinio maumedžio šiaurinė arealo riba, remiantis 1911 metų žemėlapiais, XIV a. ėjo iš vakarų į rytus palei Nemuną iki Kauno, o toliau – nuo Kauno per Aukštadvarį link Lydos (Brokgauz, Efron, 1911–1916). Dėl naudojimo statyboms, kurui ir kitoms žmonių reikmėms, iki šiol savaiminės kilmės populiacijos maumedžių medynai Lietuvoje buvo išnykę. Bet rastos žiedadulkės durpynuose prie Anykščių ir prie Jonavos, dar įrodo ir kur kas platesnį europinių maumedžių buvusį augimo arealą priešistoriniu laikotarpiu Lietuvoje. Kadangi europinio maumedžio žiedadulkės neturi oro pūslelių, tad jos negalėjo būti prie Anykščių atneštos iš tolimesnių vietovių, bet turėjo būti iš vietinių, aplinkui augusių medynų. Išnykus ankstesnėms jo populiacijoms, vėliau Lietuvoje buvo plačiau įveistas, reintrodukuotas XIX a. pr[3]. Dabar pietų Lietuvoje (Larix decidua var. polonica (Racib. ex Wóycicki) Ostenf. & Syrach) porūšis pripažintas kaip vietine medžių rūšimi. Degsnės maumedynas (Prienų raj., 2 km į šiaurę nuo Balbieriškio), yra didžiausias maumedynas Lietuvoje (440 ha), kuriame kultūrinės kilmės maumedžių tėra 12 procentų. Čia maumedžiai dauginasi savaime, kas Lietuvos platumose jiems nėra būdinga. Degsnės maumedyne auga aukščiausias Lietuvos medis – Degsnės miško maumedis. [4] Kitas iš šios rūšies paminklinių medžių auga prie Viršužiglio (Kauno raj.) – Žiglos maumedis. Lietuvoje vis dažniau sodinami miškuose, daug augančių nuo seno pasitaiko parkuose.

Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medyne augančių europinių maumedžių (lenkiško maumedžio varieteto augančio Degsnės maumedyne) kamienai labai tiesūs ar tiesūs, kreivi ar labai kreivi gali pasitaikyti 2,6 proc. atvejų. Laja reta, kūgio formos ir su amžiumi išplatėja ir tampa netaisyklingos formos. Lajai būdingos horizontalios, šoninės ilgos, laibos bei nusvirusios žemyn šakos. Žievė rausvai ruda, violetinio ar purpurinio atspalvio, stora, vertikaliai ir giliai suaižėjusi. Ūgliai gelsvi, šiaudų spalvos. Pumpurai pliki, žvilgantys, plačiai kiaušiniškos ar rutuliškos formų. Spygliai minkšti, ploni, švelnūs, šviesiai žali, 10-30 mm, kartais iki 40 mm ilgio ir 0,5-1 mm pločio, auga kuokšteliuose po 30-40 vienetų. rudenį tampa ryškiai geltonais ir vėliau nukrenta. Žydi balandžio pabaigoje – gegužės mėn pradžioje skleidžiantis spygliukams. Iš moteriškų žiedelių susiformuoja kankorėžiukai su sėklytėmis, o vyriški kankorėžėliai nužydėję paprasčiausiai nubyra. Kankorėžiai kiaušinio formos, šviesiai rudi, kompaktiškai susiglaudusiais sėkliniais žvyneliais. Kankorėžiai 2,5-4, kartais iki 6 cm ilgio ir 1,5-2 cm skersmens, o jie subręsta rugsėjo-spalio mėnesiais ir palengva aižosi per visą žiemą, bet daugiausia sėklytės iškrenta pavasarį – balandį. Kankorėžių sėkliniai žvyneliai odiški, apskrita viršūne, negausiai, švelniai plaukuoti. Smailios bei tamsios dengiamųjų žvynelių viršūnėlės išlindusios. Vidutiniškai kankorėžėlyje yra apie 40-50 žvynelių. Kankorėžėliuose esančios sėklytės 3-4 mm ilgio, su 6-8 mm ilgio sparneliu. 1000 sėklų sveria 5-8 g, o tarp 1000 sėklų, tik 20-50 procentų pilnos. Sėklos surinktos nuo pavienių medžių pasižymi nepaprastai žemu daigumo procentu – tik 2–6 procentai. Žymiai didesnio daigumo sėklos būna gaunamos nuo medžių, kurie auga maumedžių medynuose ar grupėmis, tada sėklų daigumas apie 28–70 proc. (pagal Jankauską, 1954 metai). Europinis maumedis turi gerai išvystytą, gilią šaknų sistemą, tad per sausesnį laikmetį gali gauti vandens ir kitų reikalingų mineralinių medžiagų iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai viena aukščiausių maumedžių genties medžių rūšis, kurią savo aukščiu perauga tik vakarinis maumedis. Vidutinis jų aukštis 20-40 m, nors dažnai užauga virš 40 m ir rekordiniai iki 55 m aukščio medžiai. Masyviausių europinių maumedžių kamieno skersmuo gali siekti iki 1-1,5 m kartais iki 2-2,71 m.

Šiuo metu viešai žinomas aukščiausias europinis maumedis yra alpinio Larix decidua var. decidua varieteto medis augantis Bavarijoje (Vokietija), jo aukštis 53,80 m (išmatuotas lazeriu)[5]. Europinis maumedis augantis Tiuringijoje yra 46,8 m aukščio ir 149 cm kamieno skersmens, šį medį išmatavo Räsänen 2010 metais su lazerio pagalba. Storiausiu kamienu medis auga Ulteno slėnyje (Saint Nicholas Italija), jo kamieno skersmuo 271 cm, aukštis 30 m. [6]

Šie medžiai auga greitai ir greičiau nei paprastoji eglė ir paprastoji pušis. Nors pirmus dvejus metus europinio maumedžio lenkinis porūšis auga lėtai – 10-15 cm per metus, trečiais metais – 50 cm, o vėliau po 50-60 cm ir net 1 m per metus. Maumedžio spartų augimą paaiškina ilgu vegetacijos periodu (nuo balandžio iki spalio mėnesio) – Baltarusijoje 180–186 dienos. Pasak V.Timofejevo (1959 metai), maumedis vidutiniškai į aukštį auga 80 dienų, o paprastoji pušis – 47, paprastoji eglė – 45 dienas.

Lietuvos išskirtiniai europiniai maumedžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Degsnės miško maumedis (bevardis); Degsnės maumedyne (Prienų savivaldybėje 2 km į šiaurę nuo Balbieriškio) auga aukščiausias Lietuvoje ir galimai Europoje šios rūšies lenkinio maumedžio Larix decidua var. polonica varieteto medis. Jo aukštis 49 m[7][8], skersmuo 1,3 m aukštyje 59 cm. Tai ganėtinai jaunas medis, remiantis 2012 m. manoma kad jis yra apie 152 metų amžiaus.
  2. Žiglos maumedis; Kamieno skersmuo – 100 cm, amžius – apie 160 m. Auga Kauno rajono savivaldybėje.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augantys pavieniui europiniai maumedžiai derėti pradeda nuo 12–15 metų, medynuose – nuo 30–40 metų amžiaus ir dera beveik kas metai, nors gausesnis derlius pasikartoja kas 3-5 metai. Sulaukę 20-25 m amžiaus, europiniai maumedžiai neretai ima masiškai džiūti. Tokio džiūvimo priežastis paaiškinama tokiame amžiuje maksimaliu – tuomet didžiausi reikalavimai oro drėgmei ir mineralinėms medžiagoms bei dirvožemio savybėms. Europiniai maumedžiai išgyvena iki 500–600 ir daugiau metų. Vokietijoje auga dar senesnių maumedžių, vienam maumedyje suskaičiuotos 686 metinės rievės, dar kitas maumedis, kaip manoma, jau sulaukęs 850 metų amžiaus. Daugiausiai yra suskaičiuota 986 metinių rievių.

Augimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga greitai. Lenkiniai maumedžiai auga greičiau už paprastąsias pušis ir paprastąsias egles. Greičiausiai auga 25-35 metais.

Ligos ir kenkėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Maumedžių spyglių rūdys. Jas sukelia beržinė beržarūdė (Melampsoridium betulinum). Ligos pažeisti maumedžių spygliai pagelsta ir dažnai anksčiau laiko pradeda kristi. Liga stipriai plinta ten, kur netoli beržų auga maumedžiai.
  • Maumedžių spygliakritė. Ją sukelia grybas Meria laricis. Pavojinga liga, pažeidžianti iki 20-30 metų medžių spyglius, o dažniausiai bet nukenčia antramečiai daigai.
  • Maumedžių vėžys. Jį sukelia aukšliagrybių klasės grybas (Dasyscypha willkommii) sin. (Lachnellula willkommii). Grybas pirmiausiai pasirodo ant nudžiūvusių žemutinių šakų, o vėliau grybiena pereina ant gyvų šakų ar kamieno ir sukelia vėžinio pobūdžio žaizdas, dėl kurių augalai kartais nudžiūna. Ligos apimtose vietose žievė patamsėja, įdumba, ir atsiveria rumbuotos žaizdos. Iš žaizdų gausiai sunkiasi sakai.
  • Maumedžių daigų išgulimas. Jį sukelia grybai (Alternaria, Fusarium, Pythium ir kt.). Dar nesumedėję maumedžių daigai šaknies kaklelio srityje suplonėja ir išgula. Progresuojant, daigai ruduoja, džiūsta ir visas daigas sunyksta.
  • Didysis pušinis straubliukas (Hylobius abietis). Jis kenksmingas ir pavojingas maumedžio sodinukams augantiems jaunuolynuose. Jo lervos minta po žieve, šaknyse, darydamos gilius išilginius iki 2-3 metrų ilgio, pripildytus medienos ir žievės išgraužų takus.
  • Kankorėžinis ugniukas (Dioryctria abietella) drugių (Lepidoptera) būrio atstovas. Pažeidžia maumedžio kankorėžius. Jų vikšreliai įsigraužia į kankorėžius, apėda žvynus ir sėklas.
  • Maumedžio makštinė kandis (Colephora laricella). Pvasarį, besiskleidžiant maumedžio spygliams, vikšrai dalinai išlenda iš makštelių ir ima nuo viršūnėlių minuoti šviežius spyglius. Pažeistų maumedžių lajos pagelsta.
  • Žaliasis eglinis chermesas (Chermes (Sacchiphantes, Adelges) viridis). Kenkia spygliukams. Jie paplitę visur, kur auga maumedis ir eglė. Patelės čiulpia naujų ūglių spygliukus.
  • Ankstyvasis maumedinis chermesas (Adelges laricis) ir Vėlyvasis maumedinis chermesas (Adelges tartoides). Bet migruojančių chermesų žala, palyginti su nemigruojančių, žymiai mažesnė. Siekiant apsaugoti medynus nuo chermesų, eglės turėtų būti auginamos atskirai nuo maumedžių ir kėnių.
  • Nemigruojantis žaliasis maumedinis chermesas (Cholodkovskaya viridana). Jų lervos žiemoja žievės plyšiuose prie pumpurų. Peržiemojusios jos virsta į pateles – įkūrėjas, kurios čiulpia spyglius. Jų pagrindai išsiplečia sudarydami kankorėžio formos galo pradžią. Ten pat sudedami kiaušinėliai.
  • Šešiadantis žievėgraužis (Ips sexdentatus), tai vabalai darantis žalą maumedžių liemenims. Kenkėjai apsigyvena apatinėje kamieno dalyje su stora žieve. Pasirenka apsilpusius, stovinčius ir nukirstus medžius, miško produkciją. Labai mėgsta šviesą, beveik niekada neužpuola medynų, kurių skalsumas didesnis kaip 0,5. Šio kenkėjo užpulti sergantys arba apsilpę medžiai galutinai nudžiūsta.

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medis labai reiklus šviesai. Nepakenčia užpelkėjusių vietovių, vidutiniškai atsparus užterštam miestų orui. Apytiksliai atlaiko iki -36 °C -40 °C šalčius.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europiniai maumedžiai sodinami parkuose, soduose bei miškuose. Jų mediena su tamsiu branduoliu. Mediena labai vertinga – sunki, tvirta ir labai patvari, atspari puvimui vandenyje nors gana šakota. Labai tinkama laivų statyboje, kitoms povandeninėms konstrukcijoms, statyboje. Iš europinio maumedžio pastatyti laivai tarnauja ilgiau nei iš ąžuolo medienos. Anglijoje apsaugos katerių surinkimui naudojama europinių maumedžių mediena. Kadangi europinis maumedis turi gerai išvystytą šaknų sistemą – yra atsparus stipriems vėjams, tad tinka apsauginiams želdiniams. Žievėje yra iki 13 procentų tanidų. Iš spyglių gaunamas eterinis aliejus (pagal – Vaičys, 1954 m.).

Pavadinimas ir sinonimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinio, lotynų kalba šios medžių rūšies pavadinimo autorius Philip Miller, gyvenęs 16911771 metais. Europinis maumedis turi šiuos mokslinius lotynų kalba sinonimus:

  • Abies larix Poir.
  • Larix caducifolia Gilib.
  • Larix communis Lindl.
  • Larix decidua subsp. europaea (DC.) Domin
  • Larix decidua var. pendula (P.Lawson) Henkel & W.Hochst.
  • Larix decidua subsp. sudetica (Domin) Domin
  • Larix europaea DC.
  • Larix europaea var. pendula P.Lawson
  • Larix excelsa Link
  • Larix gracilis A.Dietr.
  • Larix larix (L.) H.Karst.
  • Larix pyramidalis Salisb.
  • Larix sudetica Domin
  • Larix vulgaris Fisch. ex Spach
  • Peuce larix (L.) Rich.
  • Pinus laeta Salisb.
  • Pinus larix L.
  • Pinus larix var. pendula (P.Lawson) Endl.

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. books.google.co.uk / An Atlas of the World's Conifers: An Analysis of their Distribution, Biogeography, Diversity and Conservation Status, By Aljos Farjon, Denis Filer
  2. books.google.co.uk / A Handbook of the World's Conifers (2 vols.): Revised and Updated Edition, By Aljos Farjon
  3. Europinis maumedis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 20 psl.
  4. nemunokilpos.lt / Aukščiausias Lietuvos medis
  5. monumentaltrees.com / European larch close to Richthof
  6. Italy (International Dendrology Society Year Book 1984)
  7. zurnalasmiskai.lt / Žurnalo „Miškai“ priedas „Gamtos lobiai“, 2012 birželis
  8. akademijosarboristai.lt / Aukščiausias Lietuvos medis – maumedis (Europinis maumedis/Larix decudua/ European Larch)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas