Biržų kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapis
Didikų valdos Abiejų Tautų Respublikoje. Radvilų valdos pažymėtos mėlynai. Dalis jų sudarė Biržų kunigaikštystę
Herbas, 1547 m. Radviloms dovanotas Romos imperatoriaus
Radvilų pilis Biržuose
Radvilų herbas „Ragai“ (Traby), Motiejus Stepanavičius rekonstrukcija
Tiškevičių herbas „Lelija“

Biržų kunigaikštystė15471811 m. gyvavusi privati didikų Radvilų valda, didikų valstybė. Centras – Biržai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigaikštyste Radvilų valda pradėta vadinti, kai 1547 m. Mikalojus Radvila RudasisŠventosios Romos imperijos imperatoriaus gavo kunigaikščio titulą ir ėmė tituluotis Biržų ir Dubingių kunigaikščiu. Galutinai Biržų kunigaikštystė susiformavo XVI a.XVII a. sandūroje. Iki 1731 m. priklausė Radvilų giminės Biržų-Dubingių šakai. Kristupas Radvila Perkūnas (15471603 m.) pastatydino Biržų pilį, rūmus, 1589 m. jo iniciatyva miestui suteiktos Magdeburgo teisės. Biržai tapo Biržų kunigaikštystės ekonominiu ir kariniu centru.

Boguslavas Radvila (16201669 m.) buvo paskutinis Radvilų giminės Biržų vyriškosios šakos atstovas. Jo duktė Liudvika Karolina (16671695 m.) gyveno Karaliaučiuje ir Vokietijoje ir iš ten valdė savo valdas. 1731 m. Biržų kunigaikštystė perėjo Radvilų NesvyžiausOlykos šakai. Biržų kunigaikštystė buvo svarbi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės šiaurinio pasienio apsaugai. Neatsitiktinai jos savininkai Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas, Kristupas Radvila Jaunasis ir Jonušas Radvila buvo LDK etmonai.

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVII a. antrosios pusės Biržų kunigaikštystė buvo administruojama iš Slucko, vėliau iš Nesvyžiaus, iš to meto Radvilų valdų administracinių centrų. Nuo XVI a. vidurio kunigaikštystę tiesiogiai valdė vietininkai, arba seniūnai vyriausieji valdytojai. Nuo XVII a. vidurio Biržų kunigaikštystę valdė generaliniai ekonomai, administruojantys gubernatoriai, o seniūnai iš esmės buvo Biržų kunigaikštystės ūkvedžiais. Tačiau XVIII a. jie vėl tapo vyriausiaisiais valdytojais ir buvo vadinami gubernatoriais bei pilies seniūnais teisėjais.

Kaip ūkinis vienetas priklausė Radvilų Užnerio valdų sistemai, kaip bažnytinis – Biržų evangelikų reformatų distriktui.

Teritorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Biržų kunigaikštystė buvo viena svarbiausių giminės latifundijų greta Kapyliaus, Nesvyžiaus, Slucko kunigaikštysčių. XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. Biržų kunigaikštystę sudarė žemės Upytės ir Ukmergės pavietuose. Turėjo vieną magdeburginį miestą (centrą) – Biržus, 4 miestelius (Nemunėlio Radviliškis, Papilys, Salamiestis, Saločiai), smulkesnių Biržų kunigaikštystės dalių centrus. Kunigaikštystėje buvo 250–300 įvairaus dydžio, nuo 2 iki 106 valakų, gyvenviečių, dvarų bei palivarkų ir kaimų. Iš jų didesni Ageniškio dvaras, Astravo dvaras, Naradavos dvaras, Parovėjos dvaras.

Biržų kunigaikštystės administracija tiesiogiai valdė tik Biržų pirmąjį ir antrąjį bei Naradavos ir Parovėjos dvarus. Kiti Biržų kunigaikštystės dvarai, o jų XVII–XVIII a. buvo 50-70, paprastai palivarkai, būdavo išnuomojami bajorams, įkeičiami jiems už skolas, duodami valdyti leno ar kitokia teise. XVIII a. viduryje išnuomotas netgi pats Biržų dvaras ir miestas. Tuo metu Biržų kunigaikštystei priskirti Radvilų dvarai, esantys Vilniaus ir Kauno pavietuose bei Žemaitijoje.

1674 m. Biržų kunigaikštystė turėjo 530 valakų, 1682 m. – 660, 1708 m. – 1067. XVII a. pab.- XVIII a. prie Biržų kunigaikštystės buvo prijungta Alanta, Kėdainiai, Salos, Vyžuonos, Svėdasai, Tytuvėnai, Šventežeris ir kitos gyvenvietės.

Pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valda prarado kunigaikštės statusą, kai Dominykas Jeronimas Radvila 1811 m. ją pardavė grafui Mykolui Tiškevičiui. Nors ir toliau buvo vadinama majoratu, ji tapo Tiškevičių ordinacija.

Išliko 1645 m. J. Narūnavičiaus sudarytas Biržų kunigaikštystės žemėlapis.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Deimantas Karvelis, Vytautas RaudeliūnasBiržų kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 238 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Biržų dvaro teismo knygos 1620-17451. Parengė V. Raudeliūnas ir R. Firkovičius. Vilnius, 1982.
  • Jonas Yčas. Biržai. Kaunas, 1931
  • R. Ragauskienė, D. Karvelis. 1645 m. J. Naronovičiaus – Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis. Vilnius, 1997 m.