Ukmergė

Koordinatės: 55°š. pl. 25°r. ilg. / 55°š. pl. 25°r. ilg. / 55; 25 (Ukmergė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ukmergė
      
Ukmergė
Ukmergė
55°š. pl. 25°r. ilg. / 55°š. pl. 25°r. ilg. / 55; 25 (Ukmergė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė Ukmergės rajono savivaldybė Ukmergės rajono savivaldybė
Gyventojų (2010) 26 974
Pašto kodas centrinis LT-20001
Vikiteka Ukmergė
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Ukmergė̃
Kilmininkas: Ukmergė̃s
Naudininkas: Ùkmergei
Galininkas: Ùkmergę
Įnagininkas: Ùkmerge
Vietininkas: Ukmergėjè

lenk. Wiłkomierz, rus. Вилькомир

Ukmergė – miestas Aukštaitijoje, Vilniaus apskrityje (76 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus ir 71 km į šiaurės rytus nuo Kauno); Ukmergės rajono savivaldybės centras, Ukmergės miesto seniūnija ir apylinkių seniūnijos – Pivonijos seniūnijos centras.

Pro miestą teka Šventoji (centre į ją įteka dešinysis intakas Ukmergėlė, anksčiau vadinta Vilkamerge ir Vilkamergėle), dešiniajame jos krante stūkso Ukmergės piliakalnis, šiame krante yra ir Ukmergės senamiestis – urbanistikos paminklas.

Ukmergėje yra trys katalikų bažnyčios: Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (nuo 1820 m.), Ukmergės Švč. Trejybės (Pijorų) bažnyčia (nuo 1863 m.), Pašilės Šv. Barboros bažnyčia (nuo 1789 m.), medinė Ukmergės Švč. Panelės Užtarėjos cerkvė (sentikių, pastatyta 1873 m.), buvusi didžioji sinagoga, kraštotyros muziejus (nuo 1940 m.), 4 pašto skyriai (centrinis LT-20001), senoji arklių pašto stotis (1835 m.), turizmo ir verslo informacijos centras. Miesto rytiniame pakraštyje yra rajono centrinė ligoninė, miesto kapinės, senųjų Vaižganto kapinių koplyčia, Ukmergės Kristaus prisikėlimo cerkvė (stačiatikių), rusų stačiatikių ir sentikių kapinės. Kairiajame Šventosios krante daugiausia išsidėstę gyvenamieji rajonai, į rytus nuo automagistralės  A2  VilniusPanevėžys  plyti Pivonijos miškas, piečiau jo yra Pašilė – naujausias miesto rajonas.

Miesto centre, skverelyje prie kultūros namų stūkso gamtos paminklas – Dukstynos akmuo. Yra molio telkinys.

Gamta ir geografija

Ukmergėje yra užfiksuota mažiausias metinis kritulių kiekis Lietuvoje – 355,7 mm 1964 metais [1].

Miesto dalys

  • Dukstyna (šiaurės rytuose)
  • Gėlių rajonas (pieryčiuose)
  • Karinis miestelis (vakaruose)
  • Krekšliai (pietryčiuose)
  • Pašilė (pietuose)
  • Pramonės mikrorajonas (vakaruose)
  • Smėliai (pietvakariuose)
  • Šlapiai (šiaurėje)
  • Užupis (pietryčiuose)

Istorija

Pilys Mindaugo žemėse

Tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Ilgą laiką sklandė kalbos apie tai, kad Ukmergė buvo įkurta XIII a. pradžioje (populiariausia versija - 1225 m.). Tą greičiausiai lėmė šie faktai: XVI a. Bychovco kronikoje Ukmergės įkūrėju vadinamas Dausprungas, legendinio Palemono bendražygis, o kunigaikštis Dausprungas, karaliaus Mindaugo vyresnysis brolis, iš tikro XIII a. pradžioje minimas tarp Lietuvos žemės valdovų. Tačiau reiktų prisiminti, kad Ukmergė tuo metu buvo vienas iš svarbių istorinės Deltuvos žemės centrų, todėl mažai tikėtina, kad čia kaimynai galėjo statyti pilis-kurti miestus. Nors pilis ir gyvenvietė, tikriausiai, čia buvo žymiai anksčiau, pirmasis Ukmergės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose - oficiali miesto įkūrimo data, yra 1333 m. Vartbergės kronikoje, rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras "buvo prie Vilkenbergės" (t.y. Ukmergės). Šio "buvimo" metu buvo užpulta Ukmergės pilis, kurią dar ne kartą puolė ir vietovę niokojo kalavijuočiai. Paskutinį kartą ši, ant miesto centre esančio piliakalnio buvusi, medinė pilis sudeginta 1391 m. Vytauto ir Jogailos kovų metu. XV a. pradžioje, kitoje Vilkmergėlės upelio pusėje, ant dabartinio Pilies kalno buvo pastatyta mūrinė pilis, kuri galutinai sunyko XVIII a. pabaigoje.

Deltuvai netenkant strateginės reikšmės, Ukmergė augo ir stiprėjo. 1486 m. ji gavo miesto teises, po 1566 m. administracinės reformos tapo Vilniaus vaivadijos Ukmergės pavieto centru. XVI a. viduryje Ukmergėje jau buvo vaitas – Ukmergė turėjo miestietišką savivaldą. 1792 m. suteiktos miesto teisės. 1817 m. Ukmergės apskrities seimelis reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos, bet jiems neduodant žemės, ir išleido atitinkamas instrukcijas, tačiau caro valdžia naikinti baudžiavos neleido. 1846 m. įkurta pirmoji ligoninė.

1919 m. gegužės 3 d. iš Vilkmergės išvyti bolševikai. Tarpukariu Ukmergė buvo apskrities centras. 1935 m. patvirtintos I eilės miesto teisės.

Po karo tapo rajono centru, buvo linų fabrikas, mašinų gamykla „Vienybė“, remonto mechaninė gamykla, I. Meskupo „Lelijos“ susivienijimo siuvimo, P. Eidukevičiaus odos ir avalynės susivienijimo fabrikai, koklių įmonė, „Šilo“ medienos apdirbimo įmonė, tarybinis ūkis-technikumas. 1964 m. mieste užfiksuotas rekordiškai mažas metinis kritulių kiekis (355,7 mm; Lietuvos rekordas). 1976 m. miesto rytinėje dalyje pastatytas Dukstynos mikrorajonas (su V. Krutinio trijų figūrų kompozicija „Šeima“), 9-ojo dešimtmetyje pietinėje dalyje – Pivonija. Po 1980 m. nutiesus magistralę  A2  VilniusPanevėžys  miestas liko pašonėje, sumažėjo pravažiuojančių mašinų srautai.

1992 m. patvirtintas naujasis Ukmergės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XV a. ? Ukmergės apskrities centras
15641795 m. ? Vilniaus vaivadija
17951796 m. ? Vilniaus gubernija
17961801 m. ? Lietuvos gubernija
18011842 m. ? Vilniaus gubernija
18421915 m. ? Kauno gubernija
19151919 m. ?
19191933 m. Ukmergės valsčiaus centras
19331950 m.
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas Ukmergės rajono ir Smėlių rajono centras Vilniaus sritis
19531955 m.
19551995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ukmergės apylinkės centras Ukmergės rajono centras
1995 Ukmergės miesto seniūnija, Pivonijos seniūnijos centras Ukmergės rajono savivaldybės centras Vilniaus apskritis


Pavadinimo kilmė

Gyvenvietė pirmą kartą paminima 1333 m. Vartbergės kronikoje, kur rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „...buvo prie Vilkenbergės“. Pirminė lietuviška miesto vardo lytis tikriausiai buvo Vilkamergė. Iki Pirmojo pasaulinio karo oficialiai vadinosi Vilkmergė (sinonimai Aukmergė, Likmerė). Vėliau būta svyravimų, pvz., 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“ rašė Vilkmergės apskritis, nors 19181920 m. „Lietuvos žemėlapyje“ rašoma Ukmergė (taip pat ir atnaujintame 1933 m. žemėlapyje). XX a. 4-ajame dešimtmečio pabaigoje jau įsivyravo Ukmergė, o pokariu bendrinė norma buvo tik Ukmergė.

Nors nėra nė vienos kalbininkų visuotinai priimtos vardo kilmės versijos, visi sutaria, kad pavadinimas yra kilęs iš upelio Vilkmergėlės (dabartinė Ukmergėlė, dešinysis Šventosios intakas). O šis gal būt atsiradęs iš žodžių junginio, kurio pirmasis buvo vilkas, o antrojo šaknis merg-. Pastarasis yra sunkiai paaiškinamas lietuvių kalbos atitikmenimis, tačiau latv. merga, marga – „smulkus lietus“ ir mergat – „lynoti“ leidžia manyti, kad merg- galėjo turėti bendresnę drėkinimo, sruvenimo, čiurlenimo prasmę, kuri būtų logiškai pritaikyta upėvardžiui Vilkmergė (kuri vadinta ir Vilkamerge), nuo kurio ir kilo miesto vardas. Išaugus miestui, upelis įgavo mažybinę priesagą ir tapo Vilkmergėle (Vilkamergėle), o vėliau ir Ukmergėle.

Liaudies etimologijoje pasakojama viena iš legendų, kuri atėjo iš kovų su kryžiuočiais laikų ir aiškina dabartinį miesto pavadinimą. Pasakojama, kad pagonių šventykloje buvusi vaidilutė, Šventosios žvejo dukra. Bet ji sulaužiusi savo pažadą tarnauti dievams ir pamilusi tėvynės priešą – kryžiuočių riterį. Tai sužinoję vaidilos ją sudeginę. Žmonės iš kartos į kartą perduodavo pasakojimus apie aukmergę – aukos mergą (Aukmergę), ilgainiui virtusia Ukmerge.

Kita legenda byloja, kad tamsiuose šių vietų miškuose kadaise gyvenusi žynė, žmonių vadinta Vilkmerge (vilko merga). Kartą tuose miškuose medžiojęs kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kuriam pristigę strėlių, o jį tuomet užpuolę vilkai. Nuo pražūties jį ir išgelbėjo toji žynė – graži mergelė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Dausprungas pastatęs prie Šventosios pilį ir žynės garbei pavadinęs Vilkmerge. Taip miesto vardas liaudyje siejamas su žodžių junginiu vilko merga, kuriai Užupyje pastatytas paminklas.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Sportas

Futbolas

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1825 m. ir 2001 m.
1825 m. 1837 m. 1856 m. 1863 m. 1889 m. 1897 m.sur. 1913 m. 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur.
4 143 5 275 6 230 7 480 16 559 13 532 16 300 10 604 24 000 14 900
1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. - - - - - -
21 284 26 601 30 410 28 759 - - - - - -


Antakalnio gatvė

Žymūs žmonės

  • Regina Varnaitė (1927–), žymi lietuvių aktorė.
  • Adolfas Godliauskas (1891–1969), „Auroros“ jūreivis, Baltijos laivyno CK narys, apdovanotas Lenino ordinu. Palaidotas miesto kapinėse, ten stovi paminklas su „Auroros“ siluetu.
  • Icikas Meskupas-Adomas (1907–1942), komunistų veikėjas. Sovietmečiu jam pastatytas paminklas (skulptorius L. Žuklys, architektas S. Pipynė).

Miestai partneriai

Šaltiniai

  1. Krituliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 71 psl.

Nuorodos

Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Ukmergė