Želva

Šis straipsnis apie miestelį Ukmergės rajone. Apie gyvenvietę Baltarusijoje skaitykite straipsnyje Zelva.

Želva

Koordinatės

55°13′12″š. pl. 25°05′53″r. ilg. / 55.220°š. pl. 25.098°r. ilg.Koordinatės: 55°13′12″š. pl. 25°05′53″r. ilg. / 55.220°š. pl. 25.098°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Ukmergės rajono savivaldybė

Seniūnija

Želvos seniūnija

Gyventojų

364

Vikiteka

Želva

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Žélva
Kilmininkas:	Žélvos
Naudininkas:	Žélvai
Galininkas:	Žélvą
Įnagininkas:	Žélva
Vietininkas:	Žélvoje

Istoriniai pavadinimai

rus. Позельва^[2]^[3]

Želva – miestelis Ukmergės rajono savivaldybėje, šalia kelio 115 Ukmergė–Molėtai , prie Želvelės upelio (Siesarties intakas). Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi medinė Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia (pastatyta 1892 m.), Želvos sinagoga, veikia Želvos gimnazija, Ukmergės meno mokyklos Želvos filialas, biblioteka, paštas (LT-20015), hipodromas (nuo 1979 m.), paminklas žydų žudynių vietoje.

Miestelyje vyksta Šv. Igno atlaidai, prie miestelio stūkso Paželvių piliakalnis.

Socialinių paslaugų centras

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniau vietovė vadinta Pozelwa (Paželviai). Šis vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1582 m., nors Paželvių dvaras minimas dar XV a. Želvos vardas atsirado 1920–1923 m. Lietuvos topografiniuose žemėlapiuose, o gretimas kaimas, kuriame būta dvaro, liko Paželviais.^[4] Miestelio vardas tikriausiai kilęs nuo Želvos upelio, tekančio pro šias vietas, o pastarasis kalbininkų siejamas su būdvardžiais „žalias, žalsvas“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Želva kaip Antazelve minima nuo 1373 m. (Livonijos ordino kronikos). Nuo 1500 m. žinomas Paželvių (Pozelvos) dvaras, vėliau priklausęs italų kilmės Morikonių giminei, po to bajorams Blinstrubams iš Tautvilo (valdė bent iki 1882 m.). XVII a. pradžioje ėmė kurtis miestelis, iki XX a. pradžios vadintas Paželviais. XVIII a. jis perėjo jėzuitų nuosavybėn, vėliau J. Morikoniui. Pirmąją bažnyčią Želvoje 1753 m. pastatė jėzuitai. Vėliau ji sudegė ir 1775 m. buvo pastatyta nauja Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia.

1859 m. minima pradinė mokykla (lankėsi Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius). 1892 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia stovi iki šiol. Nuo XIX a. pabaigos Želva garsėjo dideliais arklių turgumis, sovietmečiu – arklių lenktynėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo daugumą miestelio gyventojų sudarė žydai (1939 m. jų čia gyveno 400).

1979 m. atidarius hipodromą, Želvoje vykdavo respublikinės ristūnų lenktynės, iš čia kilo keletas žirgų sporto meistrų.

2000 m. patvirtintas Želvos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a.	Želvos valsčiaus centras	?
1918–1950 m.	Želvos valsčiaus centras	Ukmergės apskritis
1950–1955 m.	Želvos apylinkės centras	Smėlių rajonas
1955–1995 m.	Želvos apylinkės centras	Ukmergės rajonas
1995–	Želvos seniūnijos centras	Ukmergės rajono savivaldybė

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2021 m.

1868 m.*^[3]

1898 m.*^[2]

1923 m.^sur.^[5]

1959 m.^sur.^[6]

1970 m.^sur.^[7]

1979 m.^sur.^[8]

571

750

631

471

348

441

1983 m.^[9]

1987 m.^[10]

1989 m.^sur.^[11]

2001 m.^sur.^[12]

2011 m.^sur.^[13]

2021 m.^sur.

459

492

522

516

457

364

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Želvos žydų šeimoje gimė Aronas Kliugas (1926–2018), mokslininkas, 1982 m. gavęs Nobelio premiją chemijos srityje. 2005 m. spalio 14 d. čia jam atidengtas paminklas (autorius – V. Ramoška).
1980 m. Želvoje gimė skulptorius Vaidotas Ramoška.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Riboženklis
Centre
Želvos centras
Autobusų stotelė

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai nebelieka net vardų…: žydų istorijos ir kultūros pėdsakai Želvoje (Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė). – Ukmergė: Valdo leidykla, 2009. – 36 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-712-45-9

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ ^2,0 ^2,1 Позельва. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24 (47) : Повелительное наклонение — Полярные координаты. С.-Петербургъ, 1898., 186 psl. (rus.)
↑ ^3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 154 psl. (Wikisource.org)
↑ Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė. Pasakojimai apie Želvą. – Ukmergė, UAB „Valdo leidykla“, 2005. // psl. 8
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Želva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 880 psl.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Želva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 481 psl.
↑ Želva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 644
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Želva. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 505 psl.
Želvos žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės

BALNINKAI – 8 km
Paželviai – 1 km

Gruodžiai – 12 km

Skuoliai – 3 km
Liaušiai – 7 km
UKMERGĖ – 22 km

Videniškiai – 12 km
MOLĖTAI – 21 km

Mateikiškiai – 3 km
Šešuoliai – 10 km

Tolučiai – 7 km
Kiaukliai – 12 km

Laumėnai – 6 km
Pusnė – 11 km
GIEDRAIČIAI – 20 km

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[ESBE-2] 2,0 ^2,1 Позельва. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24 (47) : Повелительное наклонение — Полярные координаты. С.-Петербургъ, 1898., 186 psl. (rus.)

[GSSRI-3] 3,0 ^3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 154 psl. (Wikisource.org)

[4] Zita Kriaučiūnienė, Rasa Povylienė. Pasakojimai apie Želvą. – Ukmergė, UAB „Valdo leidykla“, 2005. // psl. 8

[5] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

[1959-70sur-6] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[MLTE-7] Želva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 880 psl.

[8] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[LTE-9] Želva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 481 psl.

[TLE-10] Želva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 644

[11] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[12] Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[13] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]