Jovita Laurušaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Jovita Laurušaitė-Navakienė
Gimė 1956 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Tėvas Ignas Laurušas
Motina Vida Lapšytė
Sutuoktinis (-ė) Mindaugas Navakas
Veikla skulptorė
Alma mater 1979 m. Lietuvos dailės institutas

Jovita Laurušaitė-Navakienė (g. 1956 m. gruodžio 12 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkė keramikė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyras Mindaugas Navakas. 1979 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 19791997 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuria unikalius figūrinius indus – daugiausia moters pavidalo vazas, puodus. Ankstyviesiems kūriniams iš paprasto ir šamotinio molio („Puodas“, „Dvi draugės“, abu 1979 m., „Dubuo su dangčiu“ 1980 m., „Besikalbančios“ 1981 m., „Moterys“ 19801990 m.) būdinga savita senovės kultūrų, egzotiškų kraštų dailės, architektūros interpretacija, raiškūs kresnų formų tipažai, prislopintos tamsios spalvos, reljefinis figūrinis ir ornamentinis dekoras, išryškintos detalės – labai kruopščiai modeliuotų įmantriausių formų šukuosenos.

Vėlesni kūriniai – vazos – moterys – minkštų, laisvų, kartais asimetriškų formų, detalės (kūno dalys) dažnai niveliuojamos, paliekamos ryškios lipdymo žymės; naudojamas baltas šamotinis molis, akmens masė. Indų paviršius gausiai dekoruotas ryškių spalvų poglazūriniais piešiniais baltame fone (buitinio žanro vaizdeliais, ornamentais) ir reljefu („Katinėlis ir angelas“ 1999 m., „Moteris su ožiais“, „Vakarienės metas“, abu 2002 m., „Mama su vaiku“ 2003 m., „Su prijuoste“ 2004 m., „Su papais“ 2005 m., „Su ąsomis“ 2006 m.).

Nuo 1980 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Estija, Latvija, Suomija, Didžioji Britanija, JAV), nuo 1995 m. – tarptautiniuose keramikos ir porceliano simpoziumuose.[1]

Individualios parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1984 m. Jaunųjų dailininkų taikomosios dailės kvadrienalės Rygoje Didysis prizas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jūratė MeilūnienėJovita Laurušaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 625 psl.