Rimvydas Laužikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Rimvydas Laužikas (g. 1971 m. rugpjūčio 9 d. Trakuose) – paveldo komunikacijos tyrinėtojas, istorikas, archeologas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, dekanas.

Rimvydas Laužikas
Gimė 1971 m. rugpjūčio 9 d. (51 metai) Trakai
Tautybė lietuvis
Sritis paveldo komunikacija, skaitmeninė archeologija, gastronomijos istorija ir tapatumai
Organizacijos Vilniaus universitetas
Pareigos profesorius, dekanas
Alma mater Vilniaus pedagoginis universitetas

Vilniaus universitetas

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Joniškėlio vidurinėje mokykloje (Pasvalio r.), Vilniaus respublikinėje sporto mokykloje – internate. Studijavo istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete. Čia baigė bakalauro (apgintas darbas – „Kai kurie Lietuvos medinių bažnyčių architektūros aspektai“) ir magistro (baigiamasis darbas – bakalaurinio darbo taikymas mokant istorijos bendrojo lavinimo mokykloje) studijas.

Nuo 1995 m. dirbo istorijos mokytoju. Nuo 1998 m. iki 2008 m. dirbo archeologu, vyriausiuoju rinkinių saugotoju Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Nuo 2004 m. dirba Vilniaus universitete. 2006 m. baigė doktorantūros studijas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete (apgintas darbas – „Archeologija ir muzeologija: komunikacijos skaitmeninė erdvė, taikomasis modelis“). Nuo 2008 m. iki 2017 m. buvo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto strateginės raidos prodekanas, 20082013 m. – Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktorius, nuo 2013 m. iki 2020 m. – Muzeologijos katedros vedėjas, nuo 2017 m. – VU Komunikacijos fakulteto dekanas.

Lietuvos archeologijos draugijos narys, tarptautinės organizacijos "Computer Application and Quantitative Methods in Archaeology" narys, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys[1], Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos, komiteto „Pasaulio atmintis“ vadovas[2], Lietuvos kultūros tarybos narys.[3]

Moksliniai darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinėmis R. Laužiko mokslinių interesų kryptimis laikomos: paveldo ir istorijos mokslo žinių komunikacija, skaitmeninių technologijų naudojimas paveldui ir archeologijai bei Lietuvos gastronominė kultūra ir dabartiniai Lietuvos visuomenės gastronominiai tapatumai.

Yra žinomas Lietuvos archeologas. 1997-2011 m. vykdė archeologinius kasinėjimus Tauragnuose, Bijutiškyje, Senoje Pašaminėje, Dubingiuose. Dubingių piliavietės tyrimų rezultatai apibendrinti kolektyvinėse monografijose "Radvilų tėvonija Dubingiuose" (2009 m.) ir "Radvilų rūmai Dubingiuose" (2011 m.). Tyrimų metu Dubingių piliavietėje buvo atrasti, identifikuoti ir perlaidoti kunigaikščių Radvilų palaikai.[4] 2011-2015 metais dalyvavo projekte "Lietuvos valstybės ištakos Dubingių mikroregiono tyrimų duomenimis" (vad. prof. Albinas Kuncevičius). Projekto metu atliktų tyrimų rezultatai publikuoti kolektyvinėje monografijoje "Dubingių mikroregionas ir Lietuvos valstybės ištakos" (2015 m.).

Vykdo skaitmeninių technologijų taikymo kultūrai ir paveldui tyrimus. 2019-2019 m. dalyvavo projekte "Kultūros procesų socialinio poveikio metrikos, konceptualaus bei imitacinio modelio kūrimas" (vad. prof. Darius Plikynas). Projekto įgyvendinimo metu buvo sukurta kultūros procesų socialinio poveikio matavimo metrika ir konceptualus bei agentais paremtas imitacinis modelis.[5]. 2014-2021 metais dalyvauja projektuose, kurių metu kuriama dirbtiniu intelektu ir 3D vaizdo technologija grįsta programinė įranga, skirta urbanistinio paveldo monitoringui.[6]

Tyrinėja paveldo ir istorijos mokslo žinių komunikacijos ir muzeologinę tematiką. 2016-2021 m. COST veikloje "CA15201 - Archaeological practices and knowledge work in the digital environment" vadovavo mokslininkų grupei, tyrusiai archeologijos mokslo žinių panaudojimą neprofesionalų auditorijose ir archeologijos paveldo reikšmę tautinio tapatumo konstravime. 2017-2019 m. dalyvavo Lietuvos ir Ukrainos muziejų naratyvų tyrimų projekte (vad. dr. Rūta Šermukšnytė). 2019 m. projekto rezultatai publikuoti kolektyvinėje monografijoje "Naratyvų labirintuose: Lietuvos ir Ukrainos muziejų patirtys". Joje trumpai pristatoma muziejų Ukrainoje ir Lietuvoje panorama: apžvelgiamas muziejų skaičius, aptariamas teisinis reglamentavimas, statusas, kokybinio tyrimo metu siekiama identifikuoti Ukrainoje ir Lietuvoje paveldo ir istorijos mokslo žinių komunikacijoje realiai naudojamus (mokslininkų fiksuotus) naratyvus, nustatyti, kurie iš šių naratyvų muziejuose yra dominuojantys, kurie – recesyvūs, ir paaiškinti jų naudojimo Ukrainos ir Lietuvos muziejų ekspozicijose tendencijas.[7] Nuo 2020 m. dalyvauja projekte "Jungiančioji skaitmeninė atmintis paribiuose: kultūrinės tapatybės, paveldo komunikacijos ir skaitmeninės kuratorystės praktikų soc. tinkluose tyrimas" (vad. prof. Costis Dallas), kurio metu siekiama atlikti nepatogiojo paveldo veikimo šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje tyrimą, naudojant socialinių tinklų duomenis.[8]

Vienas pirmųjų pradėjo sistemiškai tyrinėti istorinę lietuvių virtuvę ir šiuolaikinius gastronominius tapatumus. Tyrimai šia tema yra publikuoti moksliniuose straipsniuose.

Mokslo komunikacijos veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vykdo mokslo komunikacijos veiklas gastronomijos istorijos, Radvilų giminės istorijos, archeologijos, Lietuvos ir Graikijos ryšių tematikomis.

Nuo 1997 m. iki 2009 m. kartu su Anželika Laužikiene vykdyti edukaciniai archeologijos projektai jaunimui („Archeologija ir istorijos pažinimas“; „Kultūros paveldo mokymai jaunimui“; „Vasaros archeologijos mokykla“). Nuo 2010 m. šiuos projektus vykdo VšĮ „Kultūros paveldo akademija“.[9]

Mokslo populiarinimo leidinyje "Vakarų Europos kultūros raidos bruožai" aprašo svarbiausius Europos ir Lietuvos įvykius, jų chronologiją, pateikia aktualiausios dviejų paskutinių tūkstantmečių Europos kultūros istorijos problemas.[10] 2017 m. publikuotame leidinyje "Erelio vaikai. Radvilų giminės pėdsakais" (kartu su Anželika Laužikiene ir Tadu Žižiūnu) pasakoja apie Radvilų giminės pėdsakus Lietuvos istorijoje. [11]

2014 m. publikuotame leidinyje "Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" atskleidžia Lietuvos nacionalinės virtuvės formavimąsi, susistemina informaciją apie istorinę Lietuvos virtuvę, pateikia gastronominės kultūros istoriją, pristatomi rekonstruoti bei šiuolaikinei virtuvei pritaikyti istoriniai receptai. [12] 2016 m. publikuotame leidinyje "Oginskių dvaro virtuvėje" (kartu su Jaroslaw Dumanowski, Arvydu Pacevičiumi ir Liutauru Čepracku), XVII–XIX amžių Abiejų Tautų Respublikos gastronomijos kontekste atskleidžiama Mykolo Kleopo Oginskio asmenybė, kasdieninis gyvenimas Oginskių dvaruose, Oginskių giminės atstovų bei kitų to laikotarpio didikų gastronominės tradicijos fragmentai. Greta istorinio pobūdžio tekstų pateikiami autentiški šios epochos receptai. [13] 2018 m. publikuotame leidinyje "Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas" (kartu su Anželika Laužikiene) pateikiamos nacionalinės virtuvės istorijos ir autentiški receptai. [14] 2020 m. publikuotame leidinyje "Senieji lietuviški receptai. Lietuvos gaspadinių receptai. Dvi dešimtys ir vienas būdas, kaip gaminti gardžius senoviškus valgius, kuriais pavyks ne tik šeimynykščius nudžiuginti, bet ir svečią papenėti" (kartu su Anželika Laužikiene) aprašyti receptai susieti su žymiausiomis XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės Lietuvos gastronomijos istorijos asmenybėmis – gaspadinėmis, restoranų kūrėjomis ir knygų autorėmis, pateikiamos jų biografijos.[15]

2020 m. publikuotas leidinys "Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas" (kartu su Anželika Laužikiene). Knygoje minimos ir aprašomos žemyninės Graikijos dalies bei Kretos lankytinos vietos, supažindinama su Graikijos gastronomija, aptariamas glaudus ryšys tarp Graikijos ir Lietuvos.[16]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monografijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Radvilų tėvonija Dubingiuose. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. Bendraautoriai A. Kuncevičius, R. Jankauskas, D. Stankevičiūtė, I. Rutkauskaitė.
  • Radvilų rūmai Dubingiuose. – Vilnius : Vilniaus universitetas, 2011. Bendraautoriai A. Kuncevičius, R. Šmigelskas, I. Rutkauskaitė.
  • Dubingių mikroregionas ir Lietuvos valstybės ištakos. – Vilnius : Petro ofsetas, 2015. Bendraautoriai A. Kuncevičius, R. Jankauskas, R. Augustinavičius, R. Šmigelskas.
  • Naratyvų labirintuose: Lietuvos ir Ukrainos muziejų patirtys. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. Bendraautoriai  R. Šerkmukšnytė, V. Banachas, I. Choma, I. Chnidik, S. Kohuniovas, S. Kulevičius, J. Kurdina, R. Kuzminas, J. Lisejko, P. Verbicka, O. Žukauskienė.

Mokslo populiarinimo leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vakarų Europos kultūros raidos bruožai: [istorinis šaltinis]. – Vilnius: Solertija, 1998.
  • Kunigaikščių Radvilų istorija ir atradimai: [istorinis šaltinis]. – Vilnius: Atkula, 2009. Bendraautorė – V. Kazlienė.
  • Istorijos pamoka Dubingiuose: [mokomoji knyga]. – Vilnius: Petro ofsetas, 2009. Bendraautorė – A. Laužikienė.
  • Atminties ženklai: Radvilos [mokomoji knyga]. – Vilnius: S. Jokužio leidykla, 2012. Bendraautorė – A. Laužikienė.
  • Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: [istorinis, gastronominis leidinys]. – Vilnius: Briedis, 2014.
  • Oginskių dvaro virtuvėje: [istorinis, gastronominis leidinys]. – Vilnius: Akademinė leidyba, 2016. Bendraautoriai – L. Čeprackas, A. Pacevičius, J. Dumanowski, iš lenkų kalbos vertė T. Božerocki.
  • Erelio vaikai. Radvilų giminės pėdsakais: [istorinis šaltinis]. – Vilnius: Akademinė leidyba, 2017. Bendraautoriai – A. Laužikienė ir T. Žižiūnas.
  • Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas: [istorinis šaltinis]. – Vilnius: Vaga, 2018.
  • Senieji lietuviški receptai. Lietuvos gaspadinių receptai. Dvi dešimtys ir vienas būdas, kaip gaminti gardžius senoviškus valgius, kuriais pavyks ne tik šeimynykščius nudžiuginti, bet ir svečią papenėti: [gastronominis leidinys]. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2020. Bendraautorė – A. Laužikienė.
  • Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas: [kelionių vadovas]. – Vilnius: Terra Publica, 2020. Bendraautorė – A. Laužikienė.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. (kartu su prof. dr. Albinu Kuncevičiumi ir prof. dr. Rimantu Jankausku) pelnė Nacionalinės pažangos premijąDubingių piliavietės ir Radvilų kapavietės kompleksinius tyrimus (2003–2009 m.), atliktų tyrimų sklaidą visuomenei ir kolektyvinę mokslinę monografiją „Radvilų tėvonija Dubingiuose“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Visuotinė lietuvių enciklopedija. https://www.vle.lt/straipsnis/rimvydas-lauzikas/ Rimvydas Laužikas
  2. UNESCO, Lietuvos nacionalinio komiteto sudėtis 2020–2023 m. https://unesco.lt/komunikacija-ir-informacija/unesco-programa-pasaulio-atmintis/lietuvos-nacionalinis-komitetas-pasaulio-atmintis/nacionalinio-komiteto-nuostatai-ir-sudetis
  3. Lietuvos kultūros tarybos nariai, https://www.ltkt.lt/apie-ltkt/tarybos-nariai
  4. R. Laužikas, Radvilų tėvonija Dubingiuose, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. http://naujienos.vu.lt/isleista-kolektyvine-monografija-radvilu-tevonija-dubingiuose/
  5. Projektas "Kultūros procesų socialinio poveikio metrikos, konceptualaus bei imitacinio modelio kūrimas", http://www.sicp.mii.vu.lt
  6. Projektas "Urbanizuotų vietovių paveldo automatinis monitoringas panaudojant 3D vaizdo technologijas", https://www.kf.vu.lt/mokslas/projektai/es-fondu-investiciju-projektai/tiksliniai-moksliniai-tyrimai/urbanizuotu-vietoviu-paveldo-automatinis-monitoringas
  7. R. Laužikas, Naratyvų labirintuose: Lietuvos ir Ukrainos muziejų patirtys, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. https://naujienos.vu.lt/vilniaus-universiteto-leidyklos-naujiena-naratyvu-labirintuose-lietuvos-ir-ukrainos-muzieju-patirtys/
  8. Projektas "Jungiančioji skaitmeninė atmintis paribiuose", https://www.kf.vu.lt/mokslas/projektai/es-fondu-investiciju-projektai/mokslininku-kitu-tyreju-studentu-mokslines-kompetencijos-ugdymas-per-praktine-moksline-veikla/2020-2023-jungiancioji-skaitmenine-atmintis-paribiuose-kulturines-tapatybes-paveldo-komunikacijos-ir-skaitmenines-kuratorystes-praktiku-soc-tinkluose-tyrimas
  9. Vasaros archeologijos mokykla
  10. R. Laužikas, Vakarų Europos kultūros raidos bruožai, Vilnius: Solertija, 1998. https://www.sena.lt/religija--filosofija/vakaru-europos-kulturos-raidos-bruozai
  11. R. Laužikas, Erelio vaikai. Radvilų giminės pėdsakais, Vilnius: Akademinė leidyba, 2017. https://www.kf.vu.lt/naujienos/bendrai/3555-erelio-vaikai-komunikacija-panaudojant-papildytos-realybes-technologija
  12. R. Laužikas, Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius: Briedis, 2014. https://naujienos.vu.lt/atskleistos-ldk-virtuves-paslaptys/]
  13. R. Laužikas, Oginskių dvaro virtuvėje, Vilnius: Akademinė leidyba, 2016. http://mokslolietuva.lt/2017/01/kunigaiksciu-oginskiu-virtuveje/]
  14. R. Laužikas, Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas, Vilnius: Vaga, 2018. https://www.bernardinai.lt/2018-12-11-lietuvos-gaspadine-arba-pamokinimai-kaip-prigulinciai-suvartoti-dievo-dovanas/]
  15. R. Laužikas, Senieji lietuviški receptai. Lietuvos gaspadinių receptai. Dvi dešimtys ir vienas būdas, kaip gaminti gardžius senoviškus valgius, kuriais pavyks ne tik šeimynykščius nudžiuginti, bet ir svečią papenėti, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2020. https://moletai.rvb.lt/2020/10/01/anzelika-lauzikiene-rimvydas-lauzikas-senieji-lietuviski-receptai-lietuvos-gaspadiniu-receptai-dvi-desimtys-ir-vienas-budas-kaip-gaminti-gardzius-senoviskus-valgius-kuriais-pavyks-ne-ti/]
  16. R. Laužikas, Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas, Vilnius: Terra Publica, 2020. https://www.knygos.lt/lt/knygos/graikija--alyvmedis--vynmedis-ir-laivas/

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]