Dantė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Dante Alighieri)
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Dantė
Dantealighieri.PNG
Dantė
Gimė: 1265 m. liepos 1 d.
Florencija
Mirė: 1321 m. rugsėjo 13 d. (56 metai)
Ravena
Veikla: Florencijos poetas.
Commons-logo.svg Vikiteka: DantėVikiteka

Dantė Aligjeris (it. Durante degli Alighieri, Dante Alighieri, 1265 m. liepos 1 d. Florencija, Italija – 1321 m. rugsėjo 13 ar 14 d. Ravena, Italija) – italų poetas, prozininkas, moralės filosofas ir politinis mąstytojas.[1]

Geriausiai žinomas yra jo kūrinys Dieviškoji komedija. Ši poema laikoma italų literatūros šedevru ir vienu svarbiausių viduramžių Europos grožinės literatūros kūrinių.[2] Dieviškojoje komedijoje Dantė pasakoja apie savo kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dantė gimė Florencijos aristokratų šeimoje 1265 m. Jo tikrasis vardas – Durantė, kurį jis sutrumpino į Dantę ir padarė savo literatūriniu slapyvardžiu.

Dantė Dieviškojoje komedijoje (Rojuje) mini savo proprosenelį Cacciaguidą, kuris, pasak Dantės, dalyvavo antrajame kryžiaus žygyje. Dantė nurodo, kad Cacciaguida buvo įšventintas į riterius ir žuvo Šventojoje žemėje. Dantės motina mirė, kai jam buvo ne daugiau kaip 14 metų, jos vardas buvo Bella. Dantės tėvas Alaghiero di Bellincione mirė ne vėliau kaip 1283 m., palikęs šeimai turtą, kuris, nors ir nebuvo labai didelis, bet užtikrino vaikams gana patogų gyvenimą.[3]

Dantė nurodo savo kūrinyje Naujasis gyvenimas, kad jis pirmą kartą susitiko su savo gyvenimo meile Beatriče 1274 m., kai jam buvo 9 metai, o jai – 8 metai.[4] Kūrinyje Puota Dantė nurodo, kad Beatričė mirė 1290 m.[5]

1277 m., kai Dantei buvo dvylika metų, buvo sudarytas susitarimas dėl jo santuokos su Gemma Donati. Dantė su Gemma susituokė 1289 m. ir susilaukė kelių vaikų.[6] Manoma, kad Dantė turėjo bent tris vaikus – du sūnus: Jacopo ir Pietro, ir vieną dukterį – Antonią (dar buvo žinoma kaip sesuo Beatričė). Be to, spėjama, kad Dantė galėjo turėti dar vieną sūnų – Giovannį[7]. Dantės žmona nelydėjo jo tremtyje ir liko Florencijoje.[6]

Dantė mirė 1321 m. Ravenoje nuo maliarijos, ten buvo ir palaidotas.[8][9]

Išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dantė buvo gerai susipažinęs su klasikiniais antikos kūriniais. Be to, nors tai ir nebuvo įprasta už dvasininkų luomo ribų, jis puikiai išmanė scholastinę filosofiją ir teologiją.[10] Vis dėlto nėra išlikę daug duomenų apie Dantės išsilavinimą. Dantė pats nurodė kūrinyje Puota, kad po Beatričės mirties jis susirado paguodą filosofijos („kilnios damos“) studijose. Dantė užsiminė, kad jis skaitė Cicerono ir Boetijaus darbus. Puotoje Dantė taip pat pasakė, kad jis atrado kitus autorius „religinėse mokyklose“. Manoma, kad Dantė turėjo galvoje pranciškonų ir dominikonų vienuolių ordinus, kurie turėjo reikšmingą įtaką to meto Florencijos intelektiniam ir religiniam gyvenimui.[11]

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIII amžiaus viduryje Italijoje varžėsi du judėjimai – gvelfai (popiežiaus šalininkai) ir gibelinai (imperatoriaus šalininkai).[12] 1266 m. gvelfai nugalėjo gibelinus ir išvarė juos iš Florencijos visiems laikams. Gvelfai XIII amžiaus pabaigoje skilo į dvi partijas: „juoduosius“ ir „baltuosius“.[13] Baltieji įgijo valdžią Florencijoje.[14] Jie siekė Florencijos nepriklausomybės nuo popiežiaus Bonifaco VIII, kuris norėjo Florencijoje įgyti didesnę įtaką.[15] Baltuosius palaikė Dantė, kuris ir pats apie 1295 m. įsitraukė į politinį Florencijos gyvenimą[1]. Jis buvo Šimto tarybos narys, 1300 m. dalyvavo sudarant sąjungą tarp Florencijos ir San Džiminjano miesto, tais pačiais metais buvo išrinktas vienu iš šešių Florencijos priorų.[16][1] Juodieji išreiškė paramą popiežiui, susivienijo su juo, pasitelkė Prancūzijos karaliaus brolio Šarlio Valua kariuomenę ir užėmė Florenciją 1301 m.[17] Juodieji, perėmę valdžią, prieš baltuosius pradėjo taikyti represijas.[15]

Manoma, kad Dantė tuo metu, kai įvyko perversmas, buvo išvykęs į diplomatinę misiją Romoje pas popiežių Bonifacą VIII. 1302 m. Dantė už tariamus nusikaltimus buvo nuteistas už akių ir jam buvo paskirtas dvejų metų ištrėmimas iš Florencijos ir didžiulė bauda. Kadangi Dantė nesumokėjo baudos bei taip ir nepasirodė Florencijoje, jam anksčiau paskirta bausmė buvo pakeista į mirties bausmę sudeginant.[18] Negalėdamas grįžti į Florenciją, poetas ilgėjosi savo gimtojo miesto ir norėjo parvykti atgal. 1316 m. atsiranda tokia galimybė, bet sąlygos buvo labai žeminančios ir Dantė pasirinko tremtinio dalią. Dantė gyveno Lukoje, Veronoje, o nuo 1318 m. – Ravenoje.[19]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

De vulgari eloquentia, 1577

Dantės palikimas apima ne tik poeziją, bet ir teorinius veikalus apie retoriką, moralės filosofiją ir politinę filosofiją.

Pirmas reikšmingas Dantės kūrinys – 31 eilėraščių knyga Naujas gyvenimas (it. La vita nuova), parašyta dar Florencijoje ir apimanti eilėraščius parašytus nuo 1283 m. iki 1292 m. Tai meilės lyrika, dedikuota Dantės gyvenimo meilei Beatričei. Eilėraščiai lydimi proziniais intarpais, susiejančiais konkrečius eilėraščius ir paaiškinančiais, kaip jie atsirado.[15][1] Dantė Naujajame gyvenime meilę Beatričei palygina su meile Dievui.[15]

Dieviškoji komedija (it. La divina commedia) – tai poema, kurią Dantė pradėjo rašyti 1308 metais, o baigė – 1321 metais, prieš pat autoriaus mirtį. Kūrinį sudaro trys dalys: Pragaras (it. Inferno), Skaistykla (it. Purgatorio) ir Rojus (it. Paradiso). Kiekvieną dalį sudaro 33 giesmės, dar poemoje yra prologas (viena papildoma giesmė). Kūrinys parašytas kaip rimavimo schemą naudojant tercinas.[1] Dieviškosios komedijos istorija prasideda tuo, kad Dantė tamsiame miške sutinka poetą Vergilijų, kuris palydi Dantę į pragarą ir tampa jo vadovu kelionėje po pomirtinį pasaulį pragare ir skaistykloje. Vergilijus simbolizuoja žmogiškąją išmintį, kuri gali atvesti tik iki rojaus slenksčio. Rojuje Dantę pasitinka kita vadovė, jo jaunystės meilė Beatričė, kuri simbolizuoja dieviškąją išmintį. Epinis pasakojimas baigiasi tuo, kad Dantė regi Dievo didybės viziją.[9][20] Dantės kelionės metu jis bendrauja su įvairių žmonių sielomis. Kai kuriuos iš šių žmonių jis pažinojo asmeniškai, o kiti yra istorinės ar mitinės figūros. Poemos pasakojimą didžiąja dalimi sudaro istorijos, kurias papasakojo Dantės kelyje sutiktos sielos.[21] Dantė Dieviškosios komedijos pasaulyje taip pat sutinka ir pagoniškų mitinių būtybių bei dievų, kūrinyje persipina krikščioniška teologija ir pagoniška antikinė mitologija.[22] Rašytojas Jorge Luis Borges yra pasakęs, kad Dieviškoji komedija yra didžiausias pasiekimas literatūros istorijoje.[22] Dėl Dieviškosios komedijos įtakos Toskanos dialektas, kuriuo parašyta poema, tapo Italijos literatūrine kalba ir lingua franca.[22][9]

Kiti kūriniai:

  • „Puota” (filosofinis traktatas)
  • „Apie monarchiją” (politinis traktatas)
  • „Apie tautinę kalbą” (filologinis traktatas)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Dainius Būrė. Dante. Visuotinė lietuvių enciklopedija – 2003. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 27 d.]
  2. Ricardo J. Quinones.Dante. Encyclopædia Britannica – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25 d.]
  3. Ricardo J. Quinones. Dante. Encyclopædia Britannica – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 18 d.]
  4. Nick Havely. Dante – Blackwell Publishing Ltd, 2007. 6 p. ISBN 978-0-631-22852-3
  5. Nick Havely. Dante – Blackwell Publishing Ltd, 2007. 11 p. ISBN 978-0-631-22852-3
  6. 6,0 6,1 Robert J. Forman. Dante. Salem Press Biographical Encyclopedia – 2013. 4 p.
  7. Dante Alighieri. Encyclopédie Larousse en ligne. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 27 d.]
  8. Barry Jones. Dictionary of World Biography. Fifth edition – ANU Press, 2018. 220 p. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24 d.]
  9. 9,0 9,1 9,2 Down among the sinners. The Economist. – publikuota 2006 m. lapkričio 30 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 28 d.]
  10. Ricardo J. Quinones. Dante. Encyclopædia Britannica – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 12 d.]
  11. Nick Havely. Dante – Blackwell Publishing Ltd, 2007. 11 p. ISBN 978-0-631-22852-3
  12. Ricardo J. Quinones. Dante. Encyclopædia Britannica – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25 d.]
  13. Ricardo J. Quinones. Dante. Encyclopædia Britannica – Encyclopædia Britannica, inc., 2018 m. rugsėjo 21 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 25 d.]
  14. Nick Havely. Dante – Blackwell Publishing Ltd, 2007. 19 p. ISBN 978-0-631-22852-3
  15. 15,0 15,1 15,2 15,3 ДАНТЕ АЛИГЬЕРИ. Энциклопедия Кругосвет. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 26 d.]
  16. Nick Havely. Dante – Blackwell Publishing Ltd, 2007. 19 p. ISBN 978-0-631-22852-3
  17. Nick Havely. Dante – Blackwell Publishing Ltd, 2007. 20, 21 p. ISBN 978-0-631-22852-3
  18. Barry Jones. Dictionary of World Biography. Fifth edition – ANU Press, 2018. 219 p. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24 d.]
  19. Barry Jones. Dictionary of World Biography. Fifth edition – ANU Press, 2018. 219 p. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 24 d.]
  20. The Divine Comedy. Encyclopædia Britannica. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 29 d.]
  21. An underworld classic. The Economist. – publikuota 2001 m. vasario 15 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 29 d.]
  22. 22,0 22,1 22,2 Christian Blauvelt. Dante and the Divine Comedy: He took us on a tour of hell. bbc.com. – publikuota 2018 m. birželio 5 d. [žiūrėta 2018 m. lapkričio 28 d.]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]