Lvovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lvovas
ukr. Львів
   Lviv COA.svg      Lviv-prapor Alex K.png   
Панорама центру Львова.jpg
Vaizdas į senamiestį

Lvovas
49°50′00″N 24°00′00″E / 49.833333°N 24°E / 49.833333; 24 (Lvovas)Koordinatės: 49°50′00″N 24°00′00″E / 49.833333°N 24°E / 49.833333; 24 (Lvovas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis: Lvovo sritis Lvovo sritis
Įkūrimo data: XIII a. m.
Magdeburgo teisė nuo: 1352 m.
Meras: Андрій Садовий
Gyventojų (2007): 735 000
Plotas: 171 km²
Tankumas (2007): 4 298 žm./km²
Pašto kodas: 79000
Tel. kodas: +380 32
Tinklalapis: [4]
Commons-logo.svg Vikiteka: LvovasVikiteka
Kirčiavimas: Lvòvas (Lvìvas)
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 865

Lvovas arba Lvivas (ukr. Львів, Austrijos-Vengrijos sudėtyje vadinosi Lembergu, vok. Lemberg) – didžiausias vakarų Ukrainos miestas, istorinė Galicijos sostinė. Miestas išsidėstęs prie Poltvos upės, srities administracinis centras. Lvovo senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.[1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tramvajaus kelias senamiestyje.

Miestas įkurtas 1256 m. Miestas greitai plėtėsi ir jau 1272 m. tapo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostine.

1349 m. Lenkijos karalius Kazimieras III užėmė miestą. Po septynerių metų, 1356 m. Mageburgo teisę paskatino miestą plėstis.

Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. miestas atiteko Austrijai. Miesto pavadinimas pakeistas į Lembergą. Valstybinėse įstaigose oficiali kalba – vokiečių, taip pat daugelis valdininkų mokėjo čekų kalbą, tačiau nepaisant to ukrainietybė buvo gerbiama ir tausojama. Lvovui buvo suteikta teisė deleguoti savo atstovus į parlamentą Vienoje. Nuo 1858-ųjų pradėta naudoti dujinį apšvietimą, o jau 1900 elektriniai šviestuvai. 1883 m. mieste pradėjo veikti telefoninė linija. 1893 metais mieste paleistas pirmasis elektrinis tramvajus.

1918 m. po pirmojo pasaulinio karo miestas tapo Vakarų Ukrainos liaudies respublikos (VULR) sostine. 1919 m. VULR susijungus su ULR trumpai tapo provinciniu miestu šalies vakaruose, tačiau jau tų pačių metų pabaigoje pralaimėjus karą su lenkais Galicija, Voluinė ir kitos Vakarų Ukrainos teritorijos atiteko Lenkijai. Lvove vis daugiau žmonių ėmė šnekėti lenkiškai.

Antrojo pasaulinio karo mūšiai daugiausiai vyko miesto pietinėje dalyje, todėl istoriniai paminklai ir pastatai nenukentėjo. Sovietams užėmus miestą daugelis lenkų pasitraukė į Vakarų Lenkiją, daugiausia į Vroclavą. Lenkų kalba bei regioninė jos tarmė beveik nebenaudojama. Lvovas ypač išsiplėtė 5 ir 6 praėjusiojo amžiaus dešimtmečiuose.

Nuo 1991-ųjų nepriklausomos Ukrainos miestas, dažnai neoficialiai įvardijamas kaip Vakarų Ukrainos sostinė.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas išsidėstęs prie Poltvos upės.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis.

Vidutinė metų temperatūra 7,2 °C, per metus iškrenta apie 740 mm kritulių. Žiemos švelnios, vasaros šiltos.

Nuvola apps kweather.svg Lvovo klimatas Weather-rain-thunderstorm.svg
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Vidutinė temperatūra °C -4,6 -3,1 1,1 7,7 13,2 16,1 17,3 16,8 13,0 8,0 2,5 -2,1 7,2
Krituliai mm 42 43 43 51 77 98 102 76 58 47 46 57 740
Duomenys: Lvovo klimatas[2] 2009 01 16

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Bernardinų bažnyčios frontonas su Lenkijos (kairiajame apskritime) ir Lietuvos (dešiniajame) heraldiniais ženklais

2007-aisis mieste gyveno 735 000 gyventojų; tai didžiausias miestas Vakarų Ukrainoje bei 7-tas pagal gyventojų skaičių Ukrainoje.

Pagal tautybę 2001-aisias metais gyventojai pasiskirstė:[3]

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1340 m. iki 1349 m. Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma valstybe, Lvove įsteigtas lietuvių ir ukrainiečių labdaros fondas, vykdantis aktyvią lietuvišką kultūrinę ir švietimo veiklą. Nuo 2000 m. Lvove veikia Lietuvos garbės konsulatas. 2002 m. Lvovo mieste ir Lvovo srityje gyveno apie 400 lietuvių.

Transportas[taisyti | redaguoti kodą]

Lvovas – stambus Ukrainos transporto mazgas. Miesto tranporto sistemą sudaro tarptautinis oro uostas, geležinkelis, automagistraliniai automobilų keliai, viešasis transportas (autobusai, troleibusai, tramvajai).

Autobusai bei troleibusai[taisyti | redaguoti kodą]

Hetmanų Pylimo gatvė 1900 m. Šiandien vadinama Laisvės pr., ji tebelieka mėgstamiausia lvoviečių pasivaikščiojimų vieta.

Troleibusų tinklas Lvove įkurtas 1952-ųjų lapkričio 27-ąją. Nuolat plečiasi. Šiandien autobusai kursuoja 11 maršrutais. Daugiausia naudojamos transporto priemonės: LAZ, JUMZ, Škoda.

Tiek autobusų tiek troleibusų parkas (transporto priemonės) nuolat atnaujinamos.

Tramvajus[taisyti | redaguoti kodą]

Miesto tramvajus atidarytas 1880-aisias. 2005-aisias tramvajų parką sudarė apie 220 vagonų, daugiausiai Čekoslovakijos gamybos. Bendras linijų ilgis viršijo 80 km.

Metropolitenas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal miesto plėtros planą, lengvojo metropoliteno statyba numatyta 2020–2030-iesiems metams. Pasak Lvovo politikų metropolitenas išspręstų transporto kamščių problemas.

Automobiliai[taisyti | redaguoti kodą]

Miestą kertą tarptautiniai keliai M09, M10, M11 (visi į Lenkiją; šiuo metu ruošiantis Euro 2012 rekonstruojami), M06 (Kijevas-Čopas toliau į Vengriją) sutampantis su tarptautiniu keliu E40 ir daugelis kitų.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Unitų Šv. Jurgio katedra. Jos varpinėje įkeltas Lietuvos kunigaikščio Liubarto 1342 m. dovanotas varpas.[4][5][6]

Yra gotikinė Lotynų katedra (XIV-XV a.) su renesansinėmis kapelomis (XVII a.), baroko stiliaus bernardinų (XVII a.), jėzuitų (XVII a.), dominikonų (XVIII a.) bažnyčios, Šv. Juro katedra (XVIII a.).

Švietimas ir kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Lvove veikia seniausias šalyje Nacionalinis Ivano Franko Universitetas. Yra 4 teatrai (tarp jų – operos ir baleto), 12 muziejų (žymiausi – Ukrainos meno, architektūros ir buities, etnografijos ir dailės amatų, Dailės galerija).

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Išvystyta mašinų pramonė, gaminami autobusaiLAZ“, žemės ūkio mašinos, radiotechnika, staklės, metalų apdirbimas, lengvoji, poligrafijos, maisto, naftos, chemijos ir vaistų pramonė. Ukrainos mokslų akademijos Vakarų filialas. er

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Lotynų katedros interjeras. Joje buvo karūnuotas Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza

Lvovą šalies futbolo čempionatuose atstovauja Lvovo „Karpatai“ ir Lvovo „Lvovas“. XX a. tarpukariu miesto klubai LKS Pogoń Lwów ir LKS Sparta Lwów žaidė Lenkijos pirmenybėse.

Miestai partneriai[taisyti | redaguoti kodą]

Savivaldybė yra užmezgusi partnerystės ryšius su šiais miestais:

Miesto vaizdai[taisyti | redaguoti kodą]

Kryjivka. Miestas garsėja kava nuo Austro-Vengrijos imperijos laikų.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aldona Vasiliauskienė. Lvovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 719-720 psl.
  2. "Lvovo klimatas (Ukrainian)." Nuoroda tikrinta 2009-01-16.
  3. Visuotinio Ukrainos gyventojų surašymo 2001 duomenys
  4. [1]
  5. [2]
  6. [3]
  7. Stasys Santvaras. Operos teatras (istorijos fragmentai)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]