Skitai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Didžiosios Stepės tauta:
Skitai
Skitų kariai
Kilmė indoeuropiečiai
Protėvynė nežinoma
Laikotarpis IX – II a. pr. m. e.
Hegemonija Ponto, Kazachų stepės
Palikuonys Kimerai, Sakai, Sarmatai
Skitų hegemonijos teritorija
Pontas-orn.png
Ponto stepės istorija
Skitai
Sarmatai
Hunai, Vakarų tiurkai
Bolgarai, Sabirai, Alanai
Chazarų kaganatas (Chazarai)
Pečenegai
Kumanai (Kipčiakai)
Aukso orda
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai
Rusijos imperija
TSRS (Kalmukų ATSR)
Rusijos Federacija (Kalmukija)

Skitai senovės iranėnų tauta kalbanti indoeuropiečių kalba, gyvenusi Ponto stepėje (tuo metu vadinta Skitija). Tai – graikiškas jų pavadinimas. Asirai juos vadino iškuza, spėjama, kad senovės civilizacijų šaltiniuose minimi kimerai buvo skitų kilmės.

Skitų kontroliuojamos Skitijos teritorija laikui bėgant keitėsi ir apėmė teritorijas nuo Altajaus regiono, per pietinę Ukrainą iki Dunojaus žemupio, Bulgarijos ir Gruzijos. Azijos (Kazachų stepės) skitai vadinti sakais ir buvo žinomi kinams kaip sai (塞).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Europoje skitai pasirodė apie 800 m. pr. m. e. Rašytiniuose šaltiniuose skitai pirmą kartą minimi Asirijos analuose kaip Iškuza, kurie apie 700 m. pr. m. e. veržėsi iš šiaurės į Askaniją ir šiuolaikinį Azerbaidžaną pasiekdami Urmijos ežero pietvakarinę pakrantę.

Svarbiausios skitų gentys, minimos graikų šaltiniuose, gyveno stepėje tarp Dniepro ir Dono upių. Skitiškų tekstų nėra išlikę, tačiau pagal asmenvardžius, užfiksuotus graikų literatūroje, galima spręsti, kad skitų ir sarmatų (kurie, pasak Herodoto, kalbėjo skitų kalbos dialektu) kalbos buvo panašios į Rytų Irano dialektus, pvz., Sogdianos ir šiuolaikinę osetinų kalbą. Skitų pavergtos tautos stepės pakraščiuose taip pat dažnai buvo vadinami „skitais“, nors tai nereiškia, kad jie kalbėjo iranėnų kalbomis kaip tikrieji skitai. Dalis skitų galėjo būti hunų kilmės, nes Bizantijos pasiuntinys pas Atilą, Priskas, nekartą į Atilos pasekėjus kreipėsi kaip į „skitus“.

Užkaukazės skitai (kimerai)[taisyti | redaguoti kodą]

614 m. pr. m. e. skitai kartu su midais apgulė ir paėmė Nineviją – Asirija žlugo. Babilonas, Skitija ir Midija pasidalino Asirijos teritoriją. 605 m. pr. m. e. Nabuchodonosoro II ir skitų kariuomenė sumušė egiptiečius, iš kurių buvo atimtos Sirijos ir Palestinos žemės. Skitijai atiteko Urartija ir Mana (dabartiniame Vakarų Irane). 595 m. pr. m. e. Midijos valdovas Kiaksaras pasikvietė į puotą skitų vadus, nugirdė juos ir nužudė. Užkaukazės Skitija nustojo egzistuoti. Didelė dalis jos teritorijos atiteko Babilonui ir Midijai, o skitai patraukė į šiaurę prie Juodosios jūros ir prisijungė prie savo gentainių. Dalis skitų vėliau įsiliejo į armėnų tautą.

Kontaktai su graikais[taisyti | redaguoti kodą]

Istorijoje išliko, kad 657 m. pr. m. e. šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje įsikūrė graikai. Gali būti, kad graikai finansavo skitų karo žygius ir už tai gavo teisę kurti kolonijas. Graikai ir Dnepro, vadinto Boristeno vardu, vidurupyje prie Vorsklos įkūrė Gelonų genties centrą – Geloną su šventyklomis, kurio kraštinė, pasak Herodoto, atitinka 5 km. Jį kasinėjo ir tyrinėjo archeologai. Įdomu, kad istorikas Teodoras Narbutas remdamasis Raudonės pilies rankraščiu, paminėjo lietuvių protėvį – Geloną. Gelonus, tiesa gerokai vėliau – V a., mini ir Sidonius aprašydamas 451 m. Katalaunijos mūšio, kuriame buvo pakirsta hunų galybė, dalyvius. Pasak Jordano ten dalyvavo ir liticiani bei gelonus pavergę alanai. Pasak Herodoto, Gelonai kalbėjo ir graikiškai, ir skitiškai.

Karai su persais[taisyti | redaguoti kodą]

513-512 m. pr. m. e. persų valdovas Darijus I-asis nutarė užkariauti Skitiją. Jis perėjo Dunojų su 700 000 kariuomenės. Skitai paslėpė gyvulius, žmonas ir vaikus, o patys patraukė vienos dienos atstumu Darijaus I kariuomenės priekyje, degindami žolę ir užversdami šulinius. Darijus I supyko ir parašė skitų vadui: “Ko tu bėgi? Jei tu stiprus – sustok, ir mes pamatuosime jėgas, o jei silpnas, sustok ir pripažink mano valdžią”. Skitų vadas Idantirsas atsakė: „Aš nebėgu, o klajoju kaip esu įpratęs. O stipresni mes už tave ar silpnesni, suprask gavęs mūsų dovaną“. Skitų vadas persui dovanojo paukštį, pelę, varlę ir penkias strėles. Tai turėjo reikšti: „Jeigu jūs nepasislėpsite danguje kaip paukščiai, arba žemėje kaip pelės, arba vandenyje kaip varlės, žūsite visi nuo mūsų strėlių“. Graikai išsaugojo perkėlas Darijui I, nors skitai siūlė jiems sugriauti perkėlas ir taip išsivaduoti iš Darijaus I valdžios. Darijaus I kariuomenė pražuvo, nors jis pats išsigelbėjo.

Kovos su graikais[taisyti | redaguoti kodą]

Nugalėję Darijų I, skitai sumanė kviesti Spartą smogti persams iš dviejų pusių. Skitų pasiuntiniai nuvyko į Spartą ir taip pagėrė su Spartos karvedžiu Kleomenu, kad šis susirgo baltąja karštlige ir išėjo iš proto. Darijus I po 20 metų atgavo jėgas ir stojo prieš graikus.

IV a. pr. m. e. skitų valdovas Atėjus susidūrė su Makedonijos valdovu Pilypu. 339 m. pr. m. e. Pilypas sudavė skitams triuškinantį smūgį. 90-dešimtmetis Atėjus žuvo. Aleksandras Makedonietis 332 m. pr. m. e. pasiuntė kariuomenę į Skitiją – nė vienas žmogus negrįžo.

Gotų ir sarmatų įsigalėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

III amžiuje skitijoje, graikų kolonijos Olbijos (dab. Odesa) apylinkėse gotai įkūrė net savo valstybę, kurią vėliau nusiaubė hunai.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Herodotas pasakoja, kad skitų karys gerdavo pirmojo užmušto priešo kraują, imdavo skalpus, o iš labai žymių priešų kaukolių buvo daromos taurės. Tačiau graikų autorių vertinimus reikia vertinti atsargiai, nes jie vadovavosi oikumenos teorija – pasaulis dalinamas į savo gyvenamą aplinką ir išorinį chaosą, kuriame negali būti nieko gero. Graikai tvirtino, kad skitai yra tamsūs, neišmanantys. Kaip skitų barbariškumo įrodymą graikų autoriai pabrėžia tai, jog skitai geria neskiestą vyną, nešioja kelnes ir jodinėja. Hipokratas įrodinėjo, kad vilkėti kelnes ir jodinėti kenkia sveikatai.

Skitai buvo puikūs ginklų, papuošalų meistrai, turėjo iš graikų perimtą raštą. Karališkieji skitai buvo geri žemdirbiai – jų grūdais maitinosi graikai. Herodotas aprašė, kaip skitai rėkia, maudydamiesi pirtyje. Tai yra pirmas istorijoje garinės pirties paminėjimas. Patys graikai pirtį perėmė daug vėliau iš romėnų. Skitų moterys labai puikiai nusimanė apie kosmetiką. Kaukes jos dėdavo ant viso kūno, ko nemokėjo graikės.

450 m. pr. m. e. Herodotas aprašo kaip skitai ir trakai iš kanapės pluošto gamina puikius audinius. Taip pat aprašo kaip skitai specialiose palapinėse/pirtyse meta kanapes ant įkaitintų akmenų ir kvėpuoja skleidžiamais dūmais, taip apsvaigdami.

Skitų religija buvo mitraizmas, artimas zoroastrizmui (Mitra – Ahūra Mazdos karys). Svarbiausias mitraizmo dievas yra Saulė – Mitros akis.

Daugybę medžiagos skitų materialinės kultūros tyrimams suteikė Ukrainoje ir Rusijoje rasti ir ištirti gausūs kurganai su skitų kapais.

Yra archeologinių duomenų leidžiančių teigti, jog prekyba Dauguvos-Dnepro vandens keliu vyko gerokai anksčiau nei vikingų ir variagų laikai. Herodotas rašė ir apie hiperborėjus, siuntinėjusius aukas į Delo salą Leto motinos – Artemidės garbei, per skitus. Vikiteka