Kazokai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kazokais (rus. казаки́, козаки, ukr. козаки, lenk. kozacy; totorių kalbos kilmės žodis, reiškęs laisvuosius kovotojus, pagal kitą versiją savivardis kilęs nuo chazarų tautos vardo) – iš pradžių vadintos laisvųjų raitelių junginių bendruomenės. Pabėgę rusų ir ukrainiečių baudžiauninkai bei dezertyravę totoriai nuo XV a. pietų Rusijos ir Ukrainos stepėje kūrė savo gyvenvietes. Tai buvo stačiatikių bendruomenės, kovojusios su klajoklių antpuoliais (daugiausia Krymo totorių). XVII a. Ukrainoje susidarė pusiauvalstybinis kazokų Hetmanatas, kuris kovojo su Lenkijos valdžia ir autonomijos teisėmis įėjo į Rusijos imperiją. Iki XVIII a. rusų ir ukrainiečių kazokai nuo imperijos buvo nepriklausomi, tačiau vėliau buvo pamažu integruojami į Rusijos armiją kaip kavalerijos daliniai. Pagrindinės kazokų apgyvendintos sritys buvo Dono, Dnepro ir Uralo regionai.

Tradiciškai kazokai buvo hierarchiškai organizuota struktūra, kuriai vadovavo atamanai ir etmonai. Uralo ir Orenburgo kazokai didžiąja dalimi dalyvavo Sibiro užkariavime ir kolonizacijoje.

Ukrainos kazokai[taisyti | redaguoti kodą]

Ukrainos kazokas Abiejų Tautų Respublikos laikais. Autorius Dariusz T. Wielec.

Nuo XV a. Ukrainos teritorija nominaliai priklausė Abiejų Tautų Respublikai, vakarinė dalis Lenkijai, o rytinė – Lietuvai. Faktiškai šių teritorijų valdymas buvo ribotas dėl didelių gyventojų nuostolių po mongolų žygių, piečiausi valdomi taškai buvo Kanevas ir Čerkasai. Šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje įsitvirtino nuo Aukso Ordos atskilę Krymo totoriai. Totorių valdymas nesirėmė teritoriniu principu ir apsiribojo duoklių rinkimu ir plėšiamaisiais žygiais į šiauriau esančias Ukrainos sritis. Teritorija tarp Lenkijos, Lietuvos, Rusijos ir Krymo totorių chanato buvo niekieno nevaldoma sritis.

Pasienyje gyvenimas vyko tik įtvirtintuose miestuose; ariamoji žemdirbystė buvo nevystoma, nes dėl totorių antpuolių visos gyvenvietės buvo sunaikinamos. Verstasi stepės verslais, t. y., iš pasienio įtvirtintų gyvenviečių grupėmis leistasi į žemes, kurioms grėsė totorių antpuoliai, ten gaudyta žuvis, augintos bitės, medžiota. Šiuo tikslu pavasarį buvo renkamasi pasienio miestelyje, sudaroma grupė, išrenkamas jos vadovas ir prisiekiama stepės sezono metu laikytis kartu. Tokiu būdu susikūrusios stepės gėrybių rinkėjų grupės (ukr. ватага) tapo slavų (ukrainiečių) kazokų grupių pagrindu. Šios atskiros kazokų grupelės buvo maždaug 20 vyrų bendruomenės, kurios kartu gyveno, ūkininkavo, gynėsi ir juos spaudžiančių totorių raitelių pavyzdžiu pačios pradėjo plėšiamuosius žygius.

Feodalinė priespauda Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos teritorijoje („antroji baudžiavos laida“) XVI a. skatino vis daugiau valstiečių bėgti į pasienio teritoriją. Gyventojų gausėjimas XVI a. vid. lėmė tai, kad stepių verslais užsiimantys žmonės palei upes ėmė kurti pirmąsias gyvenvietes (ukr. пасіки) ir taip pamažu ėmė kolonizuoti neapgyvendintą kraštą. Be to, daugėjo tokių, kurie neapsiribojo stepės verslais, tačiau samdėsi samdiniais kovose su totoriais bei patys ėmėsi savarankiškų žygių. XVI a. Stepono Batoro vadovaujama Lenkijos karalystė sudarė kazokų pulkus, kurie saugojo sieną su Turkija ir kaip pagalbinė kariuomenė dalyvavo karuose su Turkija. Tų dalinių kazokus vadino rejestriniais kazokais (ukr. реєстрові козаки). Kaip lengvoji pėstija jie dalyvavo daugelyje Abiejų Tautų Respublikos karų.

Rusijos kazokai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal vieną iš hipotezių šių Rusijos kazokų pradžia slypi laikotarpyje, kai rusų kunigaikštystės mokėdavo duoklę mongolams-totoriams žmonėmis – papildymą totorių kariuomenei. Spėjama, kad tais laikais žodis kazak reiškė lengvąjį kavaleristą. Mongolai-totoriai buvo pakantūs religijoms ir leido savo pavaldiniams, tarp jų ir savo kareiviams, praktikuoti kokias nori religijas. Tuo metu jų žemėse netgi egzistavo Sarajaus-Padonės vyskupija (Sarajus – Aukso ordos sostinė). Aukso ordai suirus jos teritorijoje gyvenę būsimieji kazokai liko gyventi buvusios ordos žemėse ir išlaikė pusiau karinę organizaciją. Jie tapo nepriklausomais tiek nuo buvusios ordos, tiek nuo besiformuojančios Maskvos Rusijos. Vėliau jų gretas ėmė papildyti valstiečiai, bėgę iš Rusijos ir LDK teritorijų. Patys kazokai save laikė atskira tauta, o ne pabėgusių „mužikų“ palikuonimis. Metraščiuose užfiksuoti konfliktai tarp kazokų ir bėglių valstiečių.

Kita kazokų kilmės hipotezė teigia, kad kazokai susidarė iš žmonių, kurie gyveno Rusijos pasienio žemėse (nuo Volgos vidurupio iki Dniepro ties Putivliu), ginamose miestų tvirtovių. Šiose žemėse susidarė luomas laisvų ginkluotų žmonių, kurie klaidžiodavo po stepes. Ten jie susidurdavo su totorių kariais ir gavo pavadinimą kazokai. Vėliau šį pavadinimą perėmė ir kai kurios kitos žmonių grupės.

Seniausia kazokų kariuomenė Zaporožės Sečė susidarė XVI a. viduryje. Iki XVII amžiaus vidurio karų (Tvano) priklausė Lenkijos karalystei, vėliau Rusijos imperijai ir buvo XVIII a. Jekaterinos II išformuota dėl politinio nepatikimumo ir plėšikiškų antpuolių (plėšė rusų kolonistus). Dalis kazokų pasitraukė į Turkijos žemes ir įkūrė Uždunojės Sečę (rus. Задунайская Сечь). Labiausiai patikimus kazokų pulkus Rusija perkėlė prie Kubanės, kur jie sudarė Kubanės kazokus. Likusiems kazokams vyriausybė atėmė kazoko statusą ir pavertė juos laisvais valstiečiais (bet ne baudžiauninkais), kuriuos apgyvendino negyvenamose žemėse Dono ir Volgos vidurupyje ir žemupyje (kad nuo pasienio juos skirtų sostui ištikimos Dono ir Volgos kazokų kariuomenės. Taip atsirado ukrainiečių apgyvendinti „anklavai“ dabartinėse Voronežo, Volgogrado ir Rostovo srityse.

Maskvos Rusijoje XVI–XVII a. kazokai, gyvendami pasienio žemėse, saugojo jas nuo Krymo totorių ir nogajų antpuolių. Kazokų grupės suvaidino ryškų vaidmenį tyrinėjant ir kolonizuojant Sibirą ir Tolimuosius Rytus.

1645 m. kazokas Vasilijus Pojarkovas (Василий Поярков) plaukdamas Amūru pasiekė Ochotsko jūrą ir atrado šiaurinį Sachaliną. 1648 m. kazokas Semionas Dežniovas (Семён Дежнёв), plaukdamas nuo Kolymos upės žiočių į rytus atrado sąsiaurį tarp Azijos ir Amerikos. 1697–1699 m. kazokas Vladimiras Atlasovas (Владимир Атласов) tyrinėjo Kamčiatką.

1916 m. Rusijoje buvo 4,4 mln. kazokų. Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo daugiau kaip 200 000 kazokų.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijoje buvo 11 kazokų kariuomenių.

1936 m. Tarybų Sąjungoje iš Dono, Kubanės ir Tereko gyventojų, save laikiusių kazokais, buvo suformuoti kazokų pulkai, įėję į Raudonąją Armiją, kurie dalyvavo ir Antrajame pasauliniame kare.

Kazokų kariuomenės[taisyti | redaguoti kodą]

Kazokų kariuomenės prieš Pirmąjį pasaulinį karą[taisyti | redaguoti kodą]

įkurta teritorija
Dono kazokų kariuomenė Донское казачье войско 1570 Rostovo, Volgogrado, Lugansko, Donecko sritys, Kalmukija
Uralo kazokų kariuomenė Уральское казачье войско 1571 Vakarų Kazachstano sritis ir Atyrau sritis (buvusi Gurjevo) (Kazachija)
Tereko kazokų kariuomenė Терское казачье войско 1577 Stavropolio kraštas, Kabarda-Balkarija, Š. Osetija, Čečėnija, Dagestanas
Kubanės kazokų kariuomenė Кубанское казачье войско 1696 Krasnodaro kraštas, Adygėja, Stavropolio kraštas, Karačiajų Čerkesija
Orenburgo kazokų kariuomenė Оренбургское казачье войско 1744 Orenburgo sritis
Astrachanės kazokų kariuomenė Астраханское казачье войско 1750 Astrachanės sritis, Kalmukija
Sibiro kazokų kariuomenė Сибирское казачье войско 1760 Kemerovo, Tomsko ir Novosibirsko sritys, Altajaus kraštas, Krasnojarsko kraštas
Užbaikalės kazokų kariuomenė Забайкальское казачье войско 1851 Čitos sritis, Buriatija
Amūro kazokų kariuomenė Амурское казачье войско 1858 Amūro sritis, Chabarovsko kraštas
Semirečjės kazokų kariuomenė Семиреченское казачье войско 1867 Almatos sritis (Kazachija), Čiujaus sritis (Kirgizija)
Usūrio kazokų kariuomenė Уссурийское казачье войско 1889 Primorės kraštas, Chabarovsko kraštas

Kazokų kariuomenės, panaikintos iki XX a.[taisyti | redaguoti kodą]

Azovo kazokų kariuomenė (rus. Азовское казачье войско, angl. Azov Cossack Host) – 18281865 m. egzistavusi kazokų kariuomenė, kuri buvo sudaryta daugiausia iš Uždunojės Sečės kazokų ir įkurdinta Azovo jūros šiaurės vakarų pakrantėje tarp Berdiansko ir Mariupolio.

Šie kazokai tapo Rusijos pavaldiniais po 18281829 m. Rusijos-Turkijos karo. Pradžioje (1828–1829 m.) jiems vadovavo atamanas Osipas Hladkis (rus. Осип Михайлов Гладкий, angl. Osip Hladkiy).

Azovo kazokų kariuomenės paskirtis buvo saugoti pakrantes. 1835 m. joje buvo apie 6000 žmonių, įskaitant šeimas. Joje buvo 10 raitųjų šimtinių ir maždaug 30 smulkių laivų flotilė.

Panaikinus šią kariuomenę dalis kazokų buvo perkelti į Šiaurės Kaukazą, likę – paversti valstiečiais.

Kazokų valstybiniai dariniai Rusijos pilietinio karo metu[taisyti | redaguoti kodą]

Kubanės Liaudies Respublika Кубанская Народная Республика
Dono Kazokų Respublika Донская Казачья Республика
Tereko Kazokų Respublika Терская Казачья Республика
Uralo Kazokų Respublika Уральская Казачья Республика
Sibiro-Semirečjės Kazokų Respublika Сибирско-Семиреченская Казачья Республика
Užbaikalės Kazokų Respublika Забайкальская Казачья Республика

Kazokų kariuomenės dabartinėje Rusijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo metu save kazokais laiko apie 7 mln. žmonių Rusijoje ir gretimose šalyse.

Subyrėjus TSRS kazokai ir jų palikuonys atkūrė ir sukūrė apie dvidešimt kazokų kariuomenių, kurių daugumą jungia Rusijos Kazokų Sąjunga (Союз казаков России). Dono kazokų kariuomenė į šią organizaciją neįeina.

Visos šios organizacijos – visuomeninės, jos nėra Rusijos administracinės dalys ar Rusijos kariuomenės dalys.

teritorija
Amūro kazokų kariuomenė Амурское казачье войско Amūro sritis
Astrachanės kazokų kariuomenė Астраханское казачье войско Astrachanės sritis
Kubanės kazokų kariuomenė Всекубанское казачье войско Krasnodaro kraštas, Adygėja, Karačiajų Čerkesija
Dono kazokų kariuomenė Донское казачье войско Rostovo ir Volgogrado sritys, Luhansko sritis (Ukraina)
Jenisejaus kazokų kariuomenė Енисейское казачье войско Krasnojarsko kraštas
Užbaikalės kazokų kariuomenė Забайкальское казачье войско Čitos sritis, Buriatija
Irkutsko kazokų kariuomenė Иркутское казачье войско Irkutsko sritis
Kalmukijos kazokų kariuomenė Казачье войско Калмыкии Kalmukija
Orenburgo kazokų kariuomenė Оренбургское казачье войско Orenburgo, Sverdlovsko, Čeliabinsko, Kurgano sritys, Baškirija
Semirečjės kazokų kariuomenė Семиреченское казачье войско Almatos sritis (Kazachija), Čiujaus sritis (Kirgizija)
Sibiro kazokų kariuomenė Сибирское казачье войско Kemerovo, Tomsko, Novosibirsko sritys, Altajaus kraštas
Tereko kazokų kariuomenė Терское казачье войско Kabarda-Balkarija, Šiaurės Osetija, Čečėnija, Dagestanas
Uralo kazokų kariuomenė Уральское казачье войско Vakarų Kazachstano sritis ir Atyrau sritis (buvusi Gurjevo) (Kazachija)
Usurio kazokų kariuomenė Уссурийское казачье войско Primorės kraštas
Chabarovsko kazokų kariuomenė Хабаровское казачье войско Chabarovsko kraštas
Volgos kazokų kariuomenė Волжское казачье войско Samaros, Saratovo, Uljanovsko sritys, Totorija
Centrinė kazokų kariuomenė Центральное казачье войско Rusijos centrinės sritys
Juodosios jūros kazokų kariuomenė Черноморское казачье войско Krymas ir P. Ukraina

Kiti teritoriniai kazokų dariniai dabartinėje Rusijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Teritorija
Stavropolio kazokų sąjunga Ставропольский союз казаков Stavropolio kraštas
Rytų Kazachstano srities Kazokų Sąjunga Союз казаков Восточно-казахстанской области Šiaurės rytų Kazachija
Kamčiatkos atskiroji kazokų apygarda Камчатский отдельный казачий округ Kamčiatka
Sachalino atskiroji kazokų apygarda Сахалинский отдельный казачий округ Sachalinas
Šiaurė vakarų atskiroji kazokų apygarda Северо-Западный отдельный казачий округ Leningrado ir gretimos sritys
Kursko kazokų apygarda Курский казачий округ Kursko sritis
Kamos atskiroji kazokų apygarda Прикамский отдельный казачий округ Permės sritis, Udmurtija
Šiaurės Dono kazokų apygarda Северо-Донской казачий округ Voronežo sritis
Jakutsko kazokų pulkas Якутский казачий полк Jakutija




Commons-logo.svg Vikiteka: Kazokai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka