Autonomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Autonomija (gr. Αυτονομία), autos − pats + nomos − taisyklė, įstatymas) − savivalda, nepriklausomybė, savarankiškumas, teisė pačiam apsispręsti, tvarkytis.

Politikoje autonomija vadinamas savivaldus miestas arba regionas, pvz., Kurdistanas, Kosovas, Honkongas.

Autonomijos skirstomos į:

  • Teritorinė autonomija – valstybės dalies, užimančios nustatytą teritoriją, teisė savarankiškai valdyti, tvarkyti jos kompetencijai perduotus reikalus.
  • Kultūrinė autonomija (Personalinė autonomija) – valstybės piliečių, sudarančių tautinę, religinę ar kitokią mažumą, teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus reikalus, rūpintis savo kultūros ir tautinės tapatybės puoselėjimu.
  • Dorovinė autonomija − nepriklausymas nuo išorinių etinių normų, tik nuo savo sąžinės.

Autonomijos sąvoka yra kilusi iš senovės graikų kalbos, kuri antikinėje kultūroje reiškė polių nepriklausomybę ir ekonominį bei politinį suverenitetą. Autonomija iš esmės reiškia tai, kad subjektas yra geriausias savo interesų atstovas, todėl gali pats sau kurti įstatymus, tam tikras elgsenos taisykles ar vadovautis jam priimtinomis vertybėmis praktinėje veikloje. Plačiąja prasme, bet koks veiksmas ar poelgis gali būti laikomas autonomišku tik tada, jei veikiantysis (individas, organizacija ar net atskira valstybė) teikia pirmenybę šiam veiksmui, o šis apsisprendimas yra savarankiškas ir atitinka jo veiksmų planą. Kitais žodžiais tariant, apie autonomiją galima kalbėti tik tada, kai yra užtikrinama laisvė rinktis ir laisvė priimti etinius sprendimus (kas man yra priimtina, kas − ne).

Vakarų Europos kultūrose vis plačiau pripažįstant moralinį pliuralizmą (nuomonių ir įsitikinimų įvairovę), autonomija tampa ta kertine vertybe, kuri turėtų užtikrinti tiek socialinę santarvę, tiek konstitucines asmens teises. Reikalavimas pripažinti kiekvieno visaverčio asmens autonomiją įgauna moralinio principo prasmę ir yra pritaikomas kaip demokratinių vertybių (laisvės, teisingumo ir kt.) garantas tiek žmonių, tiek jų grupių tarpusavio santykių kontekste. Pagarbos asmens autonomijai principo išraiška įstatymuose − asmens orumo, privatumo ir konfidencialumo apsauga, taip pat esminių žmogaus teisių deklaravimas bei užtikrinimas.