Voluinė
| Voluinė ukr. Волинь lenk. Wołyń |
|||||
|---|---|---|---|---|---|
|
|||||
 |
|||||
Voluinė (arba Volynė; ukr. Волинь, lenk. Wołyń) – istorinis regionas Ukrainos šiaurės vakaruose, tarp Pripetės ir Bugo, į šiaurę nuo Galicijos ir Podolės. Tai vienas seniausių slavų apgyvendintų regionų. Dalį istorinio Volynės regiono šiuo metu apima Ukrainos Voluinės sritis.
Turinys |
Istorija [taisyti]
Halyčo miestas pirmą kartą paminėtas 981, kuomet jį užkariavo Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras. Ankstyvoji Voluinės istorija glaudžiai susijusi su Haličo ir Voluinės Vladimiro kunigaikštystėmis. Šios dvi Kijevo Rusios įpėdinės susijungė į Haličo-Voluinės kunigaikštystę XII-XIV a.
Voluinės kunigaikščiai buvo susigiminiavę su Lietuvos valdovais. Vienas iš Voluinės kunigaikščių Švarnas 1254 m. vedė Mindaugo dukrą, o 1267 m. jo seserėnas Vaišelga atidavė jam valdyti Lietuvą pats pasitraukdamas gyventi į vienuolyną. Švarnas Ldk buvo iki 1269 m.
1340 m. mirė Haličo-Voluinės kunigaikštis Jurijus Boleslavas Traidenis. Gedimino sūnaus Liubarto žmona buvo paskutinė iš Haličo karalių giminės, taigi Liubartas pretendavo į visą Haliča ir Voluinę. Lenkijos karalius Kazimieras III taip pat siekė šio sosto, taigi jis užėmė Pšemyslio žemę, o vėliau ir Lvovą. Tarp Liubarto ir Kazimiero III prasidėjo ilgametė kova dėl Galicijos (Halyčo) karaliaus vardo, šios kovos metu Liubartas užėmė Vladimirą, Kremenecą, Belzą, bet dėl išdavystės pateko į Kazimiero nelaisvę, iš kurios jį išlaisvino brolis Kęstutis.
Liubartas užsitikrino Maskvos kunigaikščio Simeono paramą ir ėmė drąsiau veikti prieš Lenkiją. 1349 Kazimieras užėmė Voluinę, bet vos tik jam paleidus kareivius į namus, Liubartas ir Kęstutis pasiuntė savo karius į Chelmo, Belzo ir Voluinės žemes, greitai jas užėmė, o po to paėmė ir Lvovą.
Po Liubarto mirties, kunigaikščio titulą perėmė jo sūnus Fiodoras, kuris mirė 1431 m.
Po 1569 Liublino unijos Voluinė tapo LLV provincija. Šiuo laikotarpiu teritoriją apgyvendino lenkai ir žydai. Buvo atidaryta daug Romos katalikų ir Graikų katalikų bažnyčių, stačiatikių bažnyčios buvo prijungiamos prie graikų katalikų.
Po Trečiojo LLV padalijimo 1795 m. Voluinė tapo Rusijos imperijos Voluinės gubernija. XIX a. pabaigoje Voluinėje gyveno virš 200 000 vokiečių, imigravusių iš Lenkijos, taip pat gyveno ir čekų mažuma.
1921, po lenkų-sovietų karo, Rygos sutartimi Voluinė buvo padalinta tarp Lenkijos ir TSRS. Didesnė Voluinės dalis atiteko Lenkijai ir tapo Voluinės vaivadija, vėliau rytinėse Voluinės žemėse susikūrė Rivnės, Žytomyro sritys, žemės į vakarus nuo Vladimiro atiteko Lenkijos Liublino vaivadijai
1935-38 Stalinas deportavo Rytų Voluinės lenkus — tai buvo pirmoji nacionalinė deportacija TSRS.
1939 Molotovo-Ribentropo paktas priskyrė visą Voluinę Sovietų Sąjungai. Pagal Nacių-Sovietų gyventojų perdavimo sutartį, visa vokiečių tautinė mažuma persikėlė į Nacių užimtą Lenkijos dalį. Po Antrojo pasaulinio karo Voluinė liko TSRS dalimi, dauguma lenkų, išgyvenusių karą buvo ekspatrijuoti į Lenkiją. Nuo 1991-ųjų, Voluinė yra Ukrainos dalis.
Svarbiausi miestai [taisyti]
Voluinės teritorija [taisyti]
Voluinė, kaip administracinis vienetas:
| Metai | Valstybė | Simboliai | Pavadinimas | Oficialia kalba | Adm. centras | Plotas | Žemėlapis |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1154–1390 ir 1431―1452 |
nuo 1340 m. LDK |
 |
Voluinės kunigaikštystė | ukr. Волинське князівство | Vladimiras | ||
| 1569–1795 |  ATR |
 |
Voluinės vaivadija | lenk. Województwo wołyńskie | Luckas | 38 300 km² |  |
| 1795-1917 |  Rusijos imperija |
 |
Voluinės gubernija | rus. Волынская губернія | Žytomyras | 71 736 km² |  |
| 1917-1919 |  Ukrainos Liaudies Respublika |
Voluinės žemė | ukr. Волинська земля | Luckas | |||
| 1919-1939 |  Lenkija |
 |
Voluinės vaivadija | lenk. Województwo wołyńskie | 1921 - 30 274 km² 1939 - 35 754 km² |
 |
|
| 1939-1991 |  SSRS Ukrainos SSR |
 |
Voluinės sritis | rus. Волынская область | 20 144 km² |  |
|
| 1991- |  Ukraina |
ukr. Волинська область |
