Ukrainos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rusija-orn.png
Rytų slavų istorija
Rusijos | Ukrainos | Baltarusijos
Rusija iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia
Riurikaičių dinastija
Rusios kunigaikštystės:
Naugardas, Pskovas, Polockas, Kijevas, Černigovas, Perejeslavas, Vladimiras-Suzdalė, Haličas-Voluinė, Smolenskas
LDK, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Romanovų dinastija
Rusijos imperija
1905–1907 m. revoliucija
Rusijos revoliucija
VULR, ULR, BLR
SSRS (RSFSR, USSR, BSSR)
Rusija, Ukraina, Baltarusija
Rusijos istoriniai regionai:
Rusia, Karelija, Ingrija, Zavoločjė, Permė, Pečiora, Jugra, Pavolgys, Podolė, Ponto stepė, Sibiras

Šis straipsnis skirtas Ukrainos istorijos aprašymui.

Ukrainos istoriniai regionai[taisyti | redaguoti kodą]

Ukraina, būdama didelė valstybė, susideda iš kelių istorinių regionų, kurie vystėsi atskirai, ir tik palyginus neseniai buvo sujungti į vieną politinį vienetą. Svarbiausi istoriniai regionai yra šie:


Priešistorė ir ankstyvoji istorija iki Kijevo Rusios[taisyti | redaguoti kodą]

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Neolito laikotarpiu čia suklestėjo dvi reikšmingos kultūros, kurių viena, Tripolės kultūra, pasižymėjo didžiausiomis gyvenvietėmis tuometinėje Europoje, o Duobinių kapų kultūra Kurganų hipotezės šalininkų laikoma visų indoeuropiečių protėvyne. Paskutiniaisiais tūkstantmečiais prieš mūsų erą indoeuropiečiai sudarė pagrindinę gyventojų dalį.

Nuo I tūkst. pr. m. e. pietinė Ukrainos teritorija ir ypač Krymas buvo įtraukti į graikų civilizacijos orbitą: čia kūrėsi graikų kolonijos, kurios ilgainiui susijungė į Bosforo karalystę. Iki pat 370 m. ši karalystė buvo Romos imperijos klientė ir tuo pačiu labiausiai į šiaurės rytus nutolusi Romos valda.

Tuo pat metu Ponto stepėje viešpatavo iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė, siejama su Zarubincos kultūra, egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e. Skitus III a. pr. m. e. pakeitė sarmatai, o pietvakarių Ukrainą apgyvendino germanai gotai (Černiachovo kultūra). Pradedant IV a. pietinės Ukrainos istorija tapo ypač dinamiška, nes per ją vyko Didysis tautų kraustymasis, ir teritoriją siaubė hunai, avarai, Vakarų tiurkų kaganatas, bolgarai, galiausiai VII a. užvaldė Chazarų kaganatas. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

Nuo V a. šiaurinėje Ukrainoje prasidėjo slavų migracijos, dėl ko susikūrė ankstyvosios slavų archeologinės kultūros: Prahos-Korčiako kultūra, Koločino kultūra, Penkovo kultūra. Iki VII a. slavai paplito po visą šiaurinę Ukrainą, čia susiformavo jų gentys volynėnai, chorvatai, polianai, severianai, dregovičiai, drevlianai, uličiai, kurių gyvenamos teritorijos ilgainiui davė pradžią istorinėms žemėms.

Nuo VIII a. Ukrainos teritorijoje ėjo svarbus kelias iš variagų pas graikus, kuris jungė šiaurės Europą su Bizantijos imperija. Kelią kontroliavo vikingai (variagai), kurie Ukrainos teritorijoje kūrė savo prekybines kolonijas. Viena iš jų buvo Kijevo miestas polianų teritorijose.

Kijevo Rusia[taisyti | redaguoti kodą]

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

Kitų valstybių sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Volynės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.

Lietuvių ir lenkų amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai:Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos karalystė

XIV a. dižioji Rusios dalis kartu su sostine Kijevu perėjo į Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių rankas. Lenkijos karalystė užėmė Haličą ir Chelmo žemės (galutinai 1387 m.). Po 1385-ųjų Krėvos sutarties LDK pradėjus krikštyti, nuolat buvo šalinami nuo valdžios stačiatikiai. 1456 m. likviduota Voluinės kunigaikštystė, 1470 m. – Kijevo.

ATR[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Abiejų Tautų Respublika.
ATR 1619

██ Lenkijos karalystė

██ Prūsijos kunigaikštystė, valdoma Lenkijos

██ Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

██ Kuršo kunigaikštystė, valdoma Lietuvos

██ Livonija

Kazokai rašo laišką Turkijos sultonui. (Iljos Repino paveikslas)

Po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia. Ukrainoje buvo įkurta daug naujų miestų bei kitų gyvenviečių. Naujose mokyklose platinamos renesanso idėjos, prasidėda stipri polonizacija, daugelis rusinų bajorų sulenkėjo ir priėmė katalikybę, tuo tarpu paprasti valstiečiai bėgo nuo reformų.

Chmelnyckio sukilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Religiniai ir socialiniai nesutarimai, bandymai polonizuoti Ukrainą, XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis.

1648 m. balandžio 22 d. kazokai pradėjo sukilimą, išvijo registrinių kazokų įgulą, o Bogdanas Chmelnickis buvo išrinktas etmonu. Remiamas Krymo totorių 1648 m. įveikė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę prie Geltonųjų Vandenų, Korsūnės, Piliavcų, užėmė Lvovą, Zamostę. Keršydamas už skriaudą Chmelnickis pradėjo lenkų ir žydų pogromus.

1649 m. pradžioje žlugus deryboms su Abiejų Tautų Respublika, [1] kovojo toliau. 1649 m. pasirašė Zborovo sutartį, kuria siekta įtvirtinti iš esmės autonominę Ukrainą. 1651 m. pralaimėjo prie Berestečko ir buvo priverstas sudaryti kazokams mažiau palankią Bila Cerkvos sutartį.

Prašėsi Rusijos caro pagalbos. 1654 m. pagal prieštaringai vertinamą Perejaslavo sutartį kairiakrantė Ukraina prijungta prie Rusijos.

Rusijos imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Mažoji Rusija 1799 m.
Pagrindiniai straipsniai:Rusijos imperija, Ukraina Rusijos imperijoje

Kairiakrantė Ukraina Rusijai atiteko po Perejaslavo sutarties. Carinėje Rusijoje oficialiuose dokumentuose, istoriniuose šaltiniuose Ukraina buvo vadinama Mažąja Rusija [1][2]. Rusijos imperijoje iki XX a. pradžios šis regionas apėmė didelę dalį dabartinės Ukrainos teritorijos. Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus ir dešiniakrantės žemės – Kijevas, Podolė ir Voluinė – atiteko Rusijai, ši nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką: ribojo ir draudė ukrainietišką spaudą ir viešą kalbos vartojimą (1876 m. Rusijos imperijoje uždrausta spauda ukrainiečių kalba). Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

1917–1921 m. įvykiai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos nepriklausomybės karai.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui prasidėjo ukrainiečių nepriklausomybės kovos, susiformavo keletas trumpalaikių su Ukraina susijusių nepriklausomų respublikų.

Ukrainos Liaudies Respublika[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos Liaudies Respublika.
Mitingas Kijeve 1918 m.

1917 m. kovo 17 d. Kijeve sušaukta Centrinė Taryba. Jos pirmininku išrinktas profesorius Mychajlas Hruševskis. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos, o tų pačių metų lapkričio 20 d. – apie Ukrainos Liaudies Respublikos įkūrimą ir galiausiai 1918 m. sausio 22 d. – apie ULR nepriklausomybę.

1918 m. vasario pradžioje Kijevą užima Raudonoji armija. Vasario pabaigoje rusų kariai buvo okupavę didžiąją dalį Ukrainos. Tų pačių metų kovo pradžioje išvydami rusus Ukrainą okupuoja vokiečių kariai.

Ukrainos valstybė[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. balandžio 29 d., Vokietijai palaikant, įvyksta Centrinės Rados perversmas, kuriam vadovauja Pavlas Skoropadskis. Nuvertus Radą nauju valstybės vadovu tampa pats Skoropadskis, pasivadinęs etmonu; suvažiavime priimamas naujas valstybės pavadinimas – Ukrainos valstybė (ukr. Українська держава).

Po 1918 m. lapkritį įvykusios vokiečių revoliucijos Skoropadskis neteko Vokietijos palaikymo. Neilgai trukus prieš jį įvykdomas perversmas kuriam vadovauja Simonas Petliūra.

Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija[taisyti | redaguoti kodą]

1918 m. gruodžio 14 d. atkuriama Ukrainos Liaudies Respublika. Jos vadovu paskiriamas Volodymyras Vynyčenka. Pagrindiniu vykdomuoju organu tampa Ukrainos direktorija. 1919 m. vasarį šaliai pradeda vadovauti Simonas Petliūra, sutelkęs visą valdžią savo rankose. S. Petliūros valdymo metais Ukrainos teritorijoje įvykdytą daug pogromų prieš žydus. 1919 m. kovą Direktorija praranda kontrolę Ukrainos rytų žemėmis; kovo 10 d. įkuriama Ukrainos SSR su sostine Charkove.

Tuo tarpu Ukrainos pietuose vyko įnirtingi Rusijos pilietinio karo mūšiai tarp baltųjų ir bolševikų. Dabartinės Zaporožės srities teritoriją kontroliavo Valstiečių sukilėlių armija vadovaujama anarchisto Nestoro Machno.

1919 m. pavasarį bolševikai nugali ULR armiją ir užima Kijevą. Direktorija persikelia į Vinycią, vėliau – į Podolės Kamenecą. 1919 m. pabaigoje didžiojoje Ukrainos dalyje įsiviešpatauja bolševikai. 1920 m. Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija tesę darbą Podolės Kameneco apilinkėse.

Vakarų Ukraina[taisyti | redaguoti kodą]

West ukraine.png

1918 m. lapkritį Haliče įvyksta sukilimas po kurio susiformavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika (VULR). 1919 m. sausio 22 d. iškilmingai sujungta su Ukrainos Liaudies Respublika.

1918 m. Lenkija atgavusi nepriklausomybę ėmė siekti atkurti Abiejų Tautų Respublikos dydžio valstybę (žr. Tarpjūris). Lenkijai siekiant prisijungti ukrainiečių žemes 1918 m. rudenį kyla ginkluotas konfliktas tarp ULR, VULR vienoje koalicijoje, bei Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos kitoje. Konfliktas baigėsi Ukrainos pralaimėjimu 1919 m. vasarą, nusinešęs apie 25 tūkstančius gyvybių.

1920 m. balandžio 21 d. ULR Direktorija ir Lenkija susitarė dėl sienos palei Zbručės upę, karinės sąjungos prieš bolševikus. Pagal sutartį Ukraina pripažino Haličą, su plačiomis autonomijos sąlygomis, Lenkijai mainais už karinę paramą kare prieš bolševikus bei ULR teritorinį neliečiamumą po karo.

1920 m. balandžio 25 d. Lenkija pradėjo didelę operacija prieš bolševikus: pietuose puolė jungtinė lenkų ir ukrainiečių, šiaurėje vien lenkų armija. Gegužės 7 d. užimtas Kijevas, tačiau jau mėnesio pabaigoje bolševikų armija pradėjo konrtataką kurios užemė Kijevą, Vilnių, Minską bei daugybė kitų. Lemiamą mušį prie Vyslos rugpjūtį laimėjo lenkai sustabdė tolesnį bolševikų puolimą. Karas baigėsi 1921 m. kovą pasirašius Rygos sutartį. Pagal jį: Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina, Vilniaus kraštas atitenka Lenkijai; Rytų Baltarusijair Rytų Ukraina atitenka bolševikams, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Bukovina – Rumunijai.

Po Rygos sutarties Ukrainos Liaudies Respublika faktiškai nustojo gyvausi. Valstybės vadovui S. Petliūrai prieglobstį suteikė Lenkijos maršalas Pilsudskis. Nuo 1921 m. veikė ULR vyriausybė emigracijoje.

Kitos respublikos[taisyti | redaguoti kodą]

Žaliosios Ukrainos vėliava

Krymo pusiasalyje po pirmojo pasaulinio karo įkurta Krymo Liaudies Respublika, Kubanėje – Kubanės Liaudies Respublika. Tolimuosiuose Rusijos rytuose buvo įkurta Žaliosios Ukrainos valstybė kuri kreipėsi į ULR nepriklausomybės pripažinimui. Tačiau naujai sudarytoji ukrainiečių armija pralaimėjo bolševikams ir teritorijos buvo įtrauktos į Sovietų Rusijos sudėtį.

Kitų valstybių sudėtyje (1921–1939 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Po Nepriklausomybės kovų (19171922 m.), kurios baigėsi pralaimėjimu bei naujuoju padalijimu, Ukraina buvo okupuota kaimyninių valstybių, kurioms rūpėjo tik savo nacionaliniai interesai.

Lenkija[taisyti | redaguoti kodą]

Po Rygos sutarties Voluinei ir Haličui tapus Lenkijos dalimi šiose teritorijose buvo vykdoma polonizacija, 1930 m. peraugusi į masines represijas prieš ukrainiečius. Represijų metu uždraustos ukrainiečių bendruomenės, į kaimus įvesta kariuomenė, sudeginta apie 500 namų. Iš viso arestuota apie 2 tūkstančius žmonių. 1932 m. Tautų lyga pareiškė Lenkijai protestą dėl šios veiksmų nukreiptų prieš ukrainiečius. Šios žemės priklausė Lenkijai iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m.

DniproHes – vienos didžiausios Dniepro hidroelektrinės statybos, Zaporožė, 1932 m.

Sovietų Sąjunga[taisyti | redaguoti kodą]

USSR vėliava 1923–1927 m.
COA Ukrainian SSR.png
Pagrindinis straipsnis – Sovietų Sąjunga ir Ukrainos SSR.

Sovietų okupuotose Ukrainos žemėse buvo įkurta Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika su sostine Charkove, vėliau perkeltą į Kijevą. 1922 m. gruodžio 30 d. įėjo į naujai sukurtos Sovietų Sąjungos sudėtį. III dešimtmečio pabaigoje prasidėjo kolektyvizacija. 19321933 m. per Stalino suorganizuotą Holodomorą mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“; susikūrė didieji pramoniniai centrai.

Kitos teritorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Po Rygos sutarties Užkarpatė įėjo į Čekoslovakijos sudėtį. Po Miuncheno sutarties pasirašymo Užkarpatę užemė Vengrijos kariuomenė.

Antrasis pasaulinis karas (1939–1945 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Į Reichą deportuojami ukrainiečiai. Čerkasų apylinkės, 1942 m.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos SSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. 1941 m. birželio 30 d. nepriklausomybės paskelbimas nebuvo ginamas jėga. Sukurta Ukrainos nacionalinė taryba buvo išvaikyta. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Antrasis pasaulinis karas suskaldė ukrainiečių tautą. Dalis jų kovojo raudonosios armijos gretose, dalis bendradarbiavo su naciais, bet buvo ir tokių, kurie kovojo ir su naciais, ir su bolševikais. Būtent ši ukrainiečių dalis ir suformavo karinius ukrainiečių tautinės organizacijos būrius – Ukrainos sukilėlių armiją, veikusią nuo 1942 iki 1952 metų. Beatodairiška, tiesiog kolonijinė vokiečių politika Ukrainos atžvilgiu, kurią kai kurie Reicho veikėjai netgi vadino vokiškąja Indija, sukėlė masinį gyventojų pasipiktinimą. Tuo naudodamasi 1942 metais Ukrainos nacionalistų organizacija (UNO) nusiunčia savo atstovą V. Sidorą į Volynę, kur jis gana operatyviai iš vietinių gyventojų suformuoja ginkluotus būrius. Pirmasis oficialus Ukrainos sukilėlių armijos būrys buvo suformuotas 1942 m. spalio 14 d., nuo tada prasidėjo kova su ginkluotomis gaujomis, trukdančiomis vieningai kovai prieš okupantus, tiek vokiečius, tiek ir rusus. Šiam būriui vadovavo Sergejus Kačinskis, slapyvardžiu Ostapas. Tačiau vokiečiams pradėjus įgyvendinti genocidinį režimą, kai buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai, nuotaikos pasikeitė. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.



Pokario Ukraina (1945–1989 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

USSR vėliava 1923–1927 m.
COA Ukrainian SSR.png

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TFSR ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo N. Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

Sovietiniu laikotarpiu vykdyta ateistinė politika, sistemingai buvo uždarinėjamos bažnyčios. Pravoslavų bažnyčių skaičius pokaryje nuolat mažėjo:

  • 1945 m. buvo 9564 bažnyčios;
  • 1956 m. – 8540;
  • 1962 m. – 6464;
  • 1966 m. – 4540;
  • 1977 m. – 4220;
  • 1983 m. – 4116.[3]

Nepaisant to Ukrainoje išliko vienas didžiausių religingų piliečių nuošimtis visoje Sovietų Sąjungoje.

Sovietų Ukraina buvo svarbus ekonomikos centras Sovietų Sąjungoje. Ypač išvystyta buvo žemės ūkio, aviacijos, mašinų kitų įrenginių gamyba. Donbase išgaunami didžiausi akmens anglių, metalų kiekiai.

Prasidėjus „perestroikai“ suaktyvėjo nacionalistiniai judėjimai. 1986 m. balandžio 26 d. Kijevo srityje Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija kurios metu į orą pateko didžiulis keikis radiacijos. Avarijos slėpimas nuo visuomenės ypač sumažino žmonių pasitikėjimą valdžia.

1990 m. įvyko pirmieji demokratiški rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą. 1991 m. rugpjūčio 24 d. Aukščiasioji Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą, kuris patvirtintas referendume 90,32% rinkėjų pritarus Aktui.

Nepriklausoma Ukraina[taisyti | redaguoti kodą]

Flag of Ukraine
The small coat of arms of Ukraine, the Tryzub.

1991 m. po SSRS žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų, tačiau Aukščiausiajai Tarybai neratifikavus Sandraugos nuostatų de jure niekada nebuvo jos nare. Šalis sunkiai išgyveno perėjimą iš planinės į rinkos ekonominė sistemą. Rinkos ekonomika. 1994 m. Ukrainoje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–1997 m. 1996 m. priimta nauja konstitucija ir įvesta nauja valiuta – grivina. Valstybei tapus nepriklausomai buvo pastebėti Krymo pusiasalio, kurio gyventojų dauguma – rusakalbiai, bandymai atsiskirti nuo Ukrainos. 1996 m. priimta nauja Krymo konstitucija pagal kurį Krymo Autonominė Respublika – sritis Ukrainos sudėtyje turinti plačias autonomijas, savo vyriausybę, įteisintos ukrainiečių, rusų bei krymo totorių kalbos. 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m. 2001 m. po žurnalisto Georgijaus Gongandzės nužudymo Ukrainoje kilo politinė krizė, išaugo nepasitikėjimas valdžia ypač tuometiniu prezidentu Leonidu Kučma.

2004 m. po prezidento rinkimų ir vadinamosios „Oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo provakarietiškas Viktoras Juščenka. Juščenkos valdymo metais šalyje viena po kitos kilo politinės, ekonominės krizės. Šalį ypač palietė pasaulinė finansų krizė. 2010 m. prezidento rinkimus laimėjo Viktoras Janukovyčius.

Ukraina valdžia siekia narystės Europos sąjungoje, NATO. Ukraina daug dėmėsio skiria Padniestrės konflikto sprendimui kaip tarpininkė tarp konfliktuojančių pusių.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Mažoji Rusija
  2. Mažoji Rusija ar Ukraina
  3. Centrinis valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas (Ukraina, Kijevas), fondas 1/25; Centrinis valstybinis aukščiausiųjų valdžios organų ir vyriausybės archyvas, fondai 4648/1,5,7. (Ukraina, Kijevas), pagal 1998 m. Natalia Shlikhta prezentaciją.