Josifas Stalinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Stalinas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Josifas Stalinas
(rus. Иосиф Сталин, gruz. იოსებ ბესარიონის ძე სტალინი)
TSRS vadovas
CroppedStalin1943.jpg
Gimė: 1878 m. gruodžio 18 d.
Romanov Flag.svg Rusijos imperija,
Tiflis, Goris
Mirė: 1953 m. kovo 5 d. (74 metai)
Flag of the Soviet Union.svg Sovietų Sąjunga,
Maskva, Rusijos TFSR
Tautybė: gruzinas
Tarybų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius
Vadovavo: 1922 m. balandžio 3 d. -
1952 m. spalio 16 d. (30 metų)
Ankstesnis: Viačeslavas Molotovas
Vėlesnis: Nikita Chruščiovas
TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas
Vadovavo: 1941 m. gegužės 6 d. -
1953 m. kovo 5 d. (11 metų)
Ankstesnis: Viačeslavas Molotovas
Vėlesnis: Georgijus Malenkovas
Commons-logo.svg Vikiteka: Josifas StalinasVikiteka
Parašas
Joseph Stalin Signature.svg

Josifas Stalinas (nuo rus. сталь – „plienas“; 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijoje – 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje, Kuncevo viloje; tikroji pavardė Džiugašvilis, gruz. იოსებ ჯუღაშვილი, rus. Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) – Tarybų Sąjungos politinis veikėjas.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1922 m. balandžio 3 d. buvo Komunistų partijos lyderis, nuo 1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Sovietų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG'o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypač daug Ukrainoje ir Pavolgyje, Tambovo srityje).

Nors jaunystėje buvo įstojęs į kunigų seminariją, nuo 1903 m. su bolševikais veikė pogrindyje. Po Spalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 m.). Tai buvo diktatūra, kuriai negalėjo prilygti jokia kita. Būdamas absoliutus diktatorius, 19361938 m. savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Užsienio politikoje siekė, kad SSRS po Antrojo pasaulinio karo taptų galingiausia pasaulio valstybe.

Stalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbinėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis tarnaudamas ne partijos, o savo interesams. „Generalinis sekretorius“ tapo beveik neribotą valdžią suteikiančiu postu; tokiu ir liko iki pat Sovietų Sąjungos istorijos pabaigos.

Pokario era[taisyti | redaguoti kodą]

Po II pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė SSRS prie pergalės II pasauliniame kare. Tuo tarpu tarptautiniame lygyje Stalinas buvo matomas kaip vadovas, konsolidavęs SSRS gyventojus kovai II pasauliniame kare.

Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Vien 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos TSR už neva padarytus „nusikaltimus“ buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, jų tarpe 10 897 vaikai iki 15 metų. Karo nualinti Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių. Žmonės gyveno susispaudę mažuose butuose.

Stalino politika ir pasiekimai[taisyti | redaguoti kodą]

Stalino pasirašytas leidimas nubausti mirties bausme 346 buvusius saugumiečius (čekistus) ir jų šeimų narius už neva antirevoliucinę, dešiniąją trockistinę ir šnipinėjimo veiklą
Stalino paminklas Grūto parke; anksčiau šis paminklas stovėjo Vilniuje
Paminklas Stalino aukoms Maskvoje

Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie modernios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šalies industrializacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti II Pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Nesutikę su šia politika būdavo įkalinami, tremiami, žudomi.

Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius. Kai kuriose srityse ir regionuose (ypač Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje) dar labiau išplito badas, ligos.

Istorikas Robert Conquest ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka. Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir II Pasauliniame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę sovietų karininkų, įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų. Negana to, Stalinas nekreipė dėmesio į sovietinės žvalgybos pranešimus apie Nacistinės Vokietijos pasirengimus karui.

Masinės žudynės ir deportacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Tai buvo vadinama Didžiuoju valymu.

Stalinas persekiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrrevoliucionieriais. Siekiant suteikti teisingumo įvaizdį, juos oficialiai „teisdavo“. Tačiau tą darė ne teismai, o specialiai sudarytos NKVD troikos – trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“, komisijos (rus. тройка – „trijulė“). Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti jį (kartais ir visą jo šeimą) mirties bausme ar ištremti ir įkalinti gulaguose Sibire pakakdavo vieno žmogaus skundo, esą jis girdėjęs, jog tas žmogus neigiamai atsiliepė apie sovietinį režimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.

Trėmimai[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš prasidedant II Pasauliniam karui ir iš karto po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę masinių trėmimų, kad etniškai būtų pakeistas Sovietų Sąjungos žemėlapis. Daugiau kaip 11,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos respublikas. Ypač daug buvo deportuota ukrainiečių, lenkų, korėjiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, karaimų, turkų meschetinų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų, žydų. Daug žmonių, nepaisant jų tautybės, per prievartą buvo apgyvendinti Sibire ir Centrinės Azijos respublikose.

1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas ėmė teigti, esą trėmimai yra lenininių principų pažeidimas, ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams. Lietuvoje draudimas tremtiniams grįžti į gimtąsias vietas buvo oficialiai atšauktas tik 1988 m. spalio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku[1].

Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams. Daugybė šeimų buvo išskirtos amžinai, tremtyje, nepakeldami nežmoniškų gyvenimo sąlygų, mirė itin daug žmonių.

Aukų skaičius[taisyti | redaguoti kodą]

Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti daugiau kaip 20 milijonų žmonių. Žlugus SSRS ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.

Stalino aukos:

  • 19321933 m. 8-15 milijonai žuvusių bado metu Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose SSRS vietose;
  • 1,8 milijono nužudytų politinių ir kriminalinių kalinių;
  • 2,7-5 milijonai kalinių ir tremtinių, mirusių dėl blogų gyvenimo sąlygų.

Asmenybės kultas[taisyti | redaguoti kodą]

Po Stalino mirties dėl buvusių nesutarimų SSRS Komunistų partijos vadovybėje masėms buvo išmestas riešutas, pavadintas „Stalino asmenybės kultu“. Stalino nurodymu organizuotos masinės deportacijos buvo pavadintos „beprasmėmis aukomis“, neatsižvelgiant į priežastis. Stalinas oficialiai pavadintas nusikaltėliu, sušaudytas artimiausias jo parankinis Lavrentijus Berija. Šios Komunistų partijos vadovo diskreditacijos iniciatorius Nikita Chruščiovas tapo neoficialus antisovietinės propagandos pradžios iniciatoriumi. Buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą. Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytas mauzoliejus Lenino kūnui, nors tam ir prieštaravo Lenino našlė Nadežda Krupskaja. Stalinas sukūrė labai teigiamą vadovo įvaizdį, nors tuo pat metu būdavo žudomi politiniai priešai, pavienės socialinės žmonių grupės, vykdomas kai kurių tautų (pvz., lietuvių, čečėnų, vokiečių) genocidas, didelė dalis žmonių gyveno skurde ir nepritekliuose.

Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu (Volgogradas Rusijoje, Doneckas Ukrainoje, Katovicė Lenkijoje ir kt.). Stalinas mielai priėmė tokius epitetus, kaip „Tautų tėvas“, „Nuostabus žmonijos genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t. t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami kiti meno kūriniai, išaukštinantys Stalino geruosius darbus. Dažnai paveiksluose Stalinas būdavo vaizduojamas laimingai žaidžiantis su vaikais.

Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją ir joje skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „puikumu“, būdavo persekiojami, kankinami, ištremiami, įkalinami, nuteisiami mirties bausme ir nužudomi. Būdavo išžudomos net ištisos šeimos, jei bent vienas šeimos narys būdavo pagaunamas pasakęs ką nors prieš Staliną.

Didžiosios Britanijos vadovas Vinstonas Čerčilis yra pasakęs apie Staliną, kad „Stalinas gavo valstybę su ubago lazda, o paliko su atomine bomba“.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]