Krymo totoriai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Krymo totoriai
Krymo totorių vėliava
Krymo totorių vėliava
Gyventojų skaičius 500 000 - 2 000 000
Populiacija šalyse Krymo vėliava Krymas:
   248 200[1]

Turkijos vėliava Turkija:
   iki 500 000
Uzbekijos vėliava Uzbekija:
   10 046[2], 90 000[3], 188 772[4]
Rumunijos vėliava Rumunija:
   24 137[5]
Rusijos vėliava Rusija:
   4 131[6]
Bulgarijos vėliava Bulgarija:
   1 803[7]
Kazachstano vėliava Kazachstanas:
   1 532[8]

Kalba (-os) Krymo totorių
Religijos islamas
Giminingos etninės grupės totoriai, turkai, kiti tiurkai

Krymo totoriai (savas pavadinimas qırımtatarlar (dgs.), vns. qırımtatar) – tiurkų tauta, susiformavusi Kryme. Gyvena Kryme (apie 260 000), o taip pat Turkijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Uzbekistane, Rusijoje. Daugelis Krymo totorių yra musulmonai sunitai. Jie kalba Krymo totorių kalba.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Krymo totoriai atsirado kaip tauta Krymo chanato laikais. Krymo chanatas buvo viena stipriausių iki XVIII a. Rytų Europos valstybių, kurią įkūrė turkiškai kalbantys musulmonai. Krymo totoriai priėmė Islamą XIII a. ir nuo to laiko Krymas tapo vienu iš jo centrų. Pasak barono Iosif Igelström, 1783 m. Kryme buvo 1600 mečečių ir religinių mokyklų. Bakchysarajuje chanas Meñli I Giray pastatė Zıncırlı Medrese („Grandinės medresė“), seminariją, į kurią įeinant pro duris kiekvienas turėdavo pasilenkti, dėl kabančios grandinės. Tai simbolizavo Krymo visuomenės pagarbą mokslui. Meñli I Giray taip pat pastatė didelę mečetę pagal Sofijos soboro modelį, bet ji sugriuvo XIX a. vidury. Vėliau chanai pastatė Hansarajaus rūmus, kurie išliko iki šių dienų. Sahib I Giray savo rūmuose rėmė mokslininkus ir menininkus. Krymo chanatas tapo Osmanų imperijos protektoratu 1475 m., kai turkų generolas Gedik Ahmed Paša užėmė Krymo pietinę pakrantę. Dėl šios sajungos chanatas išliko iki XVIII a.

Iki XVIII a. pradžios Krymo totoriai buvo žinomi dėl dažnų, kartais kasmetinių reidų į Ukrainą ir Rusiją[9]. Masinė vergų prekyba su turkais ir Vidurine Azija buvo Krymo ekonomikos pagrindas[9]. Vienas svarbiausių prekybos centrų ir vergų turgų buvo Kefė[9]. Kai kurie tyrinėtojai paskaičiavo, kad totoriai pardavė į vergiją 3 mln. žmonių, daugiausiai ukrainiečių, bet ir rusų, lenkų, baltarusių per vadinamąjį „stepės derliaus“ rinkimą[10][11]. Kita vertus, kazokai verždavosi ir į Krymo totorių žemes[12]. Nuolatinė totorių grėsmė buvo viena iš kazokų, raitų slavų, kurie atremdavo totorius ir išlaisvindavo belaisvius, atsiradimo priežasčių. Paskutinis totorių reidas prieš Rusijos-Turkijos karą (17681774 m.) įvyko valdant Petrui I (1682–1725 m.). Tačiau kazokų reidai tęsėsi.

Rusijos-Turkijos karas 17681774 m. baigėsi rusų pergale ir Küçük Kaynarca sutartimi (1774 m.) Krymas tapo nepriklausomas, turkai atsisakė teisės jį saugoti. Po politinių neramumų Kryme, per kuriuos totoriai ir turkai pažeidė sutartį, Rusija irgi pažeidė sutartį ir prijungė Krymą 1783 m. Po prijungimo dėl slavų kolonistų spaudimo Krymo totoriai pradėjo keltis į Osmanų imperiją emigracijos bangomis. Emigraciją sukėlė Krymo karas 1853–1856 m., 18601863 m. įstatymai, Rusijos-Turkijos karas 18771878 m. Iš 300 tūkst. Krymo totorių emigravo 200 tūkst.[13] Daug totorių emigracijos metu žuvo, nuskendo Juodojoje jūroje. Dabar tų emigrantų palikuonys gyvena Bulgarijoje, Rumunijoje, Turkijoje.

Ismail Gasprinski (18511914 m.) buvo žinomas Krymo totorių intelektualas, kurio pastangos padėjo pagrindus musulmonų kultūros modernizavimui ir totorių tautinės savimonės atsiradimui. Dvikalbis Krymo totorių-rusų laikraštis Terciman-Perevodchik, kurį jis leido 18831914 m., buvo priemonė pažadinti visų turkiškai kalbančių Rusijos imperijos gyventojų savimonę. Jo Naujo Metodo mokyklos, kurių Kryme buvo 350, padėjo formuoti elitą. Po Rusijos revoliucijos šis naujas elitas, kuriam priklausė Noman Çelebicihan ir Cafer Seydamet, paskelbė pirmą musulmonišką respubliką pasaulyje Krymo Liaudies respubliką 1917 m. gruodžio 26 d. Tačiau respubliką užėmė bolševikai 1918 m. sausį.

Per Stalino Didįjį valymą buvo įkalinti ar nužudyti tokie totorių intelektualai kaip Veli Ibraimov ir Bekir Çoban-zade (18931937 m.).

Krymo kolektyvizacija sukėlė badą 1921 m. Maistas buvo konfiskuojamas ir vežamas į Centrinę Rusiją, tad nuo bado mirė 100 tūkst. totorių, o dešimtys tūkstančių bėgo į Turkiją ar Rumuniją. Dar tūkstančiai nužudyta ar deportuota per 19281929 m. kolektyvizaciją. 19311933 m. vėl kilo badas. 19171933 m. Kryme žuvo ar buvo deportuota pusė totorių.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai buvo suformavę Totorių batalioną, o jų politiniai ir religiniai lyderiai bendradarbiavo su Hitleriu. Nors daug totorių taip pat tarnavo Raudonojoje Armijoje ir kovėsi su naciais, sovietai visus totorius apkaltino kolaboravimu ir deportavo kaip Krymo armėnus, graikus, bulgarus ir kitus nerusiškos kilmės žmones iš pasienio sričių.

Krymo totoriai buvo masiškai tremiami į Uzbekiją ir kitas tarybines sritis 1944 m. gegužės 18 d.[14] 46,3% tremtinių mirė nuo bado ir ligų. Nors 1967 m. kaltinimai totoriams buvo panaikinti, jie nebuvo grąžinti į Krymą, nuosavybės teisės nebuvo atstatytos. Krymo totoriams nebuvo leista grįžti į Krymą iki Perestroikos.

Krymo totorių procentai Krymo regionuose (pagal 2001 Ukrainos surašymą)

Dabar daugiau nei 250 tūkst. totorių grįžo į Krymą ir bando atkurti savo nuosavybę. 1991 m. Krymo totoriai įkūrė parlamentą, kad galėtų kreiptis į Ukrainos vyriausybę ir tarptautines organizacijas[15].

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. AUTONOMOUS REPUBLIC OF CRIMEA: All-Ukrainian Population Census 2001 - National structure
  2. Этноатлас Узбекистана
  3. (rus.) О миграционном потенциале крымских татар из Узбекистана и др. к 2000 г.
  4. 1989 Soviet census - Uzbekistan
  5. "Recensamant Romania 2002 (Romanian)." Agentia Nationala pentru Intreprinderi Mici si Mijlocii. 2002. Nuoroda tikrinta 2007-08-05.
  6. (rus.) "Всероссийская перепись населения 2002 года." Suarchyvuota nuo originalo 21 Rugpjūtis 2011. Nuoroda tikrinta 2009-12-24.
  7. Bulgaria Population census 2001
  8. (rus.) Агентство Республики Казахстан по статистике. Перепись 2009. (Национальный состав населения.rar)
  9. 9,0 9,1 9,2 The Crimean Tatars and their Russian-Captive Slaves“ (PDF). Eizo Matsuki, Mediterranean Studies Group at Hitotsubashi University.
  10. Andrew G. Boston (18. April 2005). "Black Slaves, Arab Masters." Frontpage Magazine. Nuoroda tikrinta 2011-01-08.
  11. Alan Fisher, Muscovy and the Black Sea Slave Trade – Canadian American Slavic Studies, 1972, Vol. 6, pp. 575–594
  12. Alan W. Fisher, The Russian Annexation of the Crimea 1772–1783, Cambridge University Press, p. 26.
  13. Hijra and Forced Migration from Nineteenth-Century Russia to the Ottoman Empire“, by Bryan Glynn Williams, Cahiers du Monde russe, 41/1, 2000, pp. 79-108.
  14. Subtelny, Orest (2000). Ukraine: A History. University of Toronto Press.
  15. Ziad, Waleed; Laryssa Chomiak (February 20 2007). "A Lesson in Stifling Violent Extremism: Crimea's Tatars have created a promising model to lessen ethnoreligious conflict." CS Monitor. Nuoroda tikrinta 2007-08-06.


Commons-logo.svg Vikiteka: Krymo totoriai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka