Vengrai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vengrai
Hng2 2.jpg
Gyventojų skaičius 15 milijonai
Populiacija šalyse Flag of Hungary.svg Vengrija:
   9 967 921 (2001)

Flag of Romania.svg Rumunija:
  1 431 807 (2002)
Flag of the United States.svg JAV:
  1 398 724 (2000)
Flag of Slovakia.svg Slovakija:
  520 528 (2001)
Flag of Serbia.svg Serbija:
  293 299 (2002)
Flag of Israel.svg Izraelis:
  nuo 200 000 iki 250 000
Flag of Canada.svg Kanada:
  267 255 (2001)

Kalba (-os) vengrų
Religijos 54,5 % Romos katalikai, 19,4 % protestantai (liuteronai ir kalvinistai), 1-2 % žydai 25,4 %, nenustatyta, agnostikai, ateistai
Giminingos etninės grupės chantai, mansiai ir kitos ugrrų tautos

Vengrai (veng. magyarok) yra Vengrijoje gyvenanti Europos tauta. Šiuo metu Vengrijoje gyvena 9,97 mln. vengrų (2001 m. duomenys). Vengrai buvo pagrindiniai Vengrijos karalystės, egzistavusios beveik visą 2 tūkstantmetį, gyventojai. Po Trianono sutarties jie tapo tautinė mažuma šiuolaikinės Rumunijos teritorijoje (1,44 mln. žm.), Slovakijoje (520 500 žm.), Serbijoje (293 tūkst. žm.; daugiausia Voivodinoje), Ukrainoje ir Rusijoje (170 tūkst. žm.), Austrijoje (40 583 žm.), Kroatijoje (16 500 žm.), Čekijoje (14 600 žm.) bei Slovėnijoje (10 tūkst. žm.). Daugybę vengrų kilmės žmonių gyvena kitose pasaulio dalyse (1,4 mln. JAV), bet priešingai nei gyvenantys buvusios karalystės ribose, jų tik mažuma išlaikė vengrų kalbą ir tradicijas. Vengrai gali būti suskirstyti į tam tikras grupes pagal kalbinius ir kultūrinius skirtumus. Labiausiai žinomos šios grupės: Székelys, Csángós, Jász ir Palócs.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos istorija.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Madjarai.

Vengrų (anksčiau paprastai vadintų madjarais) kilmė ir atsikraustymo į Vidurio Europą istorija yra ginčytina. Žemiau pateikiama viena iš galimų versijų.

Po to, kai kelios grupės Uralo tautų jau 4-3 tūkst. pr. m. e. iš Uralo kalnų regiono patraukė į vakarus, 1000500 m. pr. m. e. nuo jų galutinai atsiskyrė madjarai. V a. vykstant Didžiajam tautų kraustymuisi madjarai vėl patraukė toliau į vakarus. Galutinis šios migracijos taškas buvo tarp Volgos ir Uralo kalnų. Šiame regione dar 1236 m. dominikonų vienuolis Julianas rado Rytuose pasilikusių madjarų; jis pavadino šį regioną Magna Hungarica („Didžioji Vengrija“). Didžioji dalis madjarų 700-750 m. patraukė į pietus palei Volgą.

Tolimesnis madjarų sustojimo taškas vadinamas Lavédia, pagal vieną iš vengrų kunigaikščių Levedi. Kur ši vietovė buvo tiksliai nėra žinoma. Žinome tik, kad 850 m. vengrai paliko Dono baseiną ir toliau keliavo į vakarus. Tuometinė jų gyvenama teritorija buvo maždaug tarp Dniepro iki Dunojaus žemupio ir rytinių Karpatų.

Po to, kai 850 m. vengrus nugalėjo pečenegai, sudarę sąjungą su chazarais, didelė dalis vengrų atsiskyrė nuo pagrindinės grupės ir apsigyveno į pietus nuo Kaukazo, Persijos pasienyje. Ši grupė imperatoriaus Konstantino vadinta „savardais“ dar visą šimtmetį palaikė kontaktus su pagrindine vengrų dalimi. Šie tuo metu turėjo didžiulę, iki 20 000 raitelių stiprumo kariuomenę. Apie 894 m. pečenegai sudarę sąjungą su bulgarais išvijo madjarus iš teritorijos tarp Dniepro ir Dunojaus. Vengrų gentinis junginys 895-896 m. per rytų Karpatų perėjas pasitraukė į Panonijos lygumą bei, kai kurių istorikų manymu, jau tuomet persikėlė ir į Transilvaniją.

Senovės vengrų visuomeninė struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Vengrai buvo klajoklių genčių susivienijimas. Iš viso buvo mažiausiai 10 genčių. Joms vadovavo du kunigaikščiai, kurių vienas vadintas Kündü arba Kende, o antras Gyula. Jie dalinosi valdymo ir karines užduotis.

Vengrų visuomenę tuo metu sudarė šios pagrindinės grupės:

  • Didikai: turtingos šeimos, užimančios svarbias vadovaujančias pozicijas;
  • Vidurinis sluoksnis: didikams tarnaujančios šeimos, gana pasiturinčios;
  • Žemutinis sluoksnis: dar laisvi asmenys, besinaudojantys bendru turtu, tačiau neturtingi;
  • Nelaisvieji: didikų priklausomybėje esantys žmonės.

Ribos tarp skirtingų sluoksnių ir grupių nebuvo griežtos. Vidurinis sluoksnis buvo ginkluotas ir lasivanoriškai tarnavo didikams, už tai gaudamas išlaikymą. Žemutinis sluoksnis natūrinėmis prekėmis ir darbu turėjo išlaikyti didikus. Nors žemutinis sluoksnis kaip ir vidurinysis bei didikai buvo laisvi ir formaliai lygiateisiai, tačiau jie vis dažniau pakliūdavo didikų priklausomybėn, daugelis prarado laisvę ir tapo nelaisvaisiais. Nelaisviesiems priklausė ir kariniuose žygiuose paimti belaisviai bei Panonijos lygumoje gyvenę slavai, iš kurių vengrai išmoko žemės ūkio ir perėmė apie 1500 pagrindinių žodžių iš valstybės valdymo, žemės ūkio, religijos, amatininkystės ir kitų sričių. Panonijos lygumo pietryčiuose dar buvo avarų genčių likučiai.