Haraldas I Mėlyndantis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Haraldas I Mėlyndantis
Harald Blåtand (Roskilde Domkirke).JPG
Haraldas I Mėlyndantis
Skjoldungai
Gimė: 910 m.
Mirė: 985 m. (~75 metai)
Danijos karalius
Valdė: 958 m. - 986 m. (~28 metai)
Pirmtakas: Gormas Senasis
Įpėdinis: Svenas I Šakiabarzdis
Commons-logo.svg Vikiteka: Haraldas I MėlyndantisVikiteka

Haraldas I Mėlyndantis (apie 910 m. – apie 985 m. (dab. Wolin, V. Pamario vaivadija) – Danijos karalius (~ 940- ~ 985 m.).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Skjoldungų dinastijos atstovas. Gormo Senojo sūnus.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Baigė vienyti Daniją, sustiprino karaliaus valdžią. ~ 960 m. apsikrikštijo, pradėjo krikštyti danus. ~ 970 m. primetė Danijos siuzerenitetą Norvegijai. Pralaimėjęs Šv. Romos imperatoriui Otonui II 974 m. prarado pietinę dalį. ~ 985 m. buvo nugalėtas sostą uzurpavusio sūnaus Sveno I Šakotabarzdžio; netrukus mirė.[1]

Šeima[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo vedęs tris kartus

  1. Guchilda
  2. Tova, Mstivojaus Obodrito duktė
  3. Girida, Švedijos valdovo Olafo II Bjornsono duktė

Nuo tų santuokų gimė:

  • Chakonas Charoldsenas (-987)
  • Gunchilda (užmušta 1002 lapkričio 13). Devoširo Paligo žmona.
  • Tira (-1000). Žmona: 1) Švedijos konungo Stirbjorno Stipriojo; 2) vendų valdovo Brislavo; 3) Olafo I Triugvansono
  • Svenas I (960-е — 1014). Danijos karalius nuo 985 metų, Novegijos karalius nuo 1002 nuo, Anglijos karalius nuo 1013 metų. Vyras 1) Gunchildos (arba Mieško I, arba Burislavo Venedo dukters) mirė 1013 metais; 2) Sigrid Išdidi.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Haraldas I Mėlyndantis
Skjoldungai
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Gormas Senasis
Danijos karalius
958–985/986
Po to:
Svenas I Šakiabarzdis
Prieš tai:
Haraldas Greykloakas
Norvegijos karalius
970–985/986
(Hakonas Sigurdsonas de fakto buvo valdovas)

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Haraldas I Mėlyndantis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 391 psl.